Skaitmeninio turinio ženklinimo žinynas

1 pavyzdys. Atminties institucija, kurios skaitmeninimo resursai yra riboti, sudarė sutartį su privačiojo sektoriaus įmone dėl kūrinių, kurių autorių turtinių teisių galiojimas yra pasibaigęs, skaitmeninimo. Pagal sutartį privačiojo sektoriaus įmonė skaitmenina tam tikrą kūrinių skaičių neatlygintinai, už tai gaudama teisę pati juos panaudoti ir teisę 3 metus interneto naudotojams juos licencijuoti komerciniam naudojimui. Atminties institucija turi sutartinę teisę padaryti suskaitmenintus kūrinius prieinamus internetu su teise interneto naudotojams leisti su tokiais kūriniais atlikti bet kokius veiksmus, tačiu sutartis draudžia tokius objektus naudoti komerciniais tikslais (3 metų laikotarpiu, kuriam pasibaigus atminties institucija galės pati atlikti ir naudotojams leisti atlikti bet kokius veiksmus, įskaitant ir naudojimą komerciniais tikslais). Aptariamus kūrinius atminties institucija ženklina NoC-NC pareikšties žymeniu ir nurodo 3 metų terminą – datą, nuo kada komercinio naudojimo ribojimas nustos galioti.

Pastaba. Paveldo objektų skaitmeninimo projektų (finansavimo) sąlygos gali riboti atminties institucijų teisę panaudoti suskaitmenintus objektus komerciniams tikslams arba drausti riboti visuomenės galimybę neribotai naudoti suskaitmenintus objektus, reikėtų šias sąlygas kaskart įvertinti.

2 pavyzdys. Atminties institucija – muziejus sudarė atlygintinę sutartį su autoriumi – tapytoju dėl visų jo teisių į tapybos darbus perėmimo. Tapybos darbus atminties institucija skaitmeniniu formatu pageidauja skelbti savo interneto svetainėje, taip pat ketina leisti kalendorių, kuriame bus naudojami tapybos darbų vaizdai, ir gaminti kitus suvenyrus su tapybos darbų fragmentais. Kadangi muziejus tebegaliojančias turtines teises iš autoriaus įsigijo atlygintinai, internete tapybos darbus aptikusiems asmenims jis norėtų drausti komercinį darbų panaudojimą, kol įsigytos teisės tebegalioja. Šiuo atveju ženklinimas žymeniu NoC-NC negalimas, nes autorių teisės tebegalioja. Jei muziejus nori naudotojams drausti komercinį naudojimą, derėtų rinktis ženklinimą CC BY-NC žymeniu (skyrius „CC BY-NC“). Be abejo, bus būtina nurodyti tapybos darbų autoriaus tapatybę.

Pastaba. Paveldo objektų skaitmeninimo projektų (finansavimo) sąlygos gali riboti atminties institucijų teisę panaudoti suskaitmenintus objektus komerciniams tikslams arba drausti riboti visuomenės galimybę neribotai naudoti suskaitmenintus objektus, reikėtų šias sąlygas kaskart įvertinti.

3 pavyzdys. Atminties institucija skaitmenina vinilo plokštelių įrašus ir ketina padaryti juos prieinamus internetu. Iš bibliografinio aprašo informacijos (įvertinus pagal skyrius „Ar autoriaus teisės tebegalioja?“, „Ar gretutinės teisės galioja?“ ir 3, 4 bei 5 lenteles) matyti, kad turtinių autorių teisių ir gretutinių teisių galiojimas pasibaigęs. Šiuo atveju muzikos kūriniai ir jų atlikimas yra viešosios srities (angl. public domain) objektai (skyrius „PD“). Atminties institucija neturėtų riboti interneto bendruomenės prieigos prie šių kūrinių, vertėtų rinktis ženklinimą ne NoC-NC, o viešosios srities (PD) žymeniu.

1 pavyzdys. Bibliotekai lankytojas pateikė fotografijas, vaizduojančias 19 a. pradžios buities scenas. Pagal skyrių „Ar tai – autorinis kūrinys?“ matome, kad fotografija – autorinis kūrinys, o pagal skyrių „Ar autoriaus teisės tebegalioja?“ nustatėme, kad autorių teisių galiojimas yra pasibaigęs. Vadinasi, fotografijos autorių teisių atžvilgiu priklauso viešajai sričiai, taigi jas galima skaitmeninti ir ženklinti PD ženklu, kuris suteiks naudotojams galimybę jas naudoti savo nuožiūra neribotai (skyrius „Ką reiškia „neribotas naudojimas“?“).

Jei įmanoma nustatyti fotografą, būtina jį nurodyti – identifikuoti autorystę (skyrius „Pareiga nurodyti autorystę (atlikėją)“).

Jei nufotografuoti yra žmonės, būtina įvertinti teises į atvaizdą pagal skyrių „Teisė į atvaizdą“. Su nuotraukas pateikiančiu asmeniu pravartu pasirašyti sutikimą dėl atvaizdo naudojimo (aptarta skyriuje „Teisė į atvaizdą“).

2 pavyzdys. Atminties institucijos archyve rasta ir skaitmeninama plokštelė. Jos etiketėje nurodyta, jog tai lopšinė, žodžiai – liaudies.

Taigi vertinant muzikinio kūrinio žodžius pagal skyrių „Ar tai – autorinis kūrinys?“, galima laikyti, jog jie priklauso viešajai sričiai, tad nėra laikomi kūriniu (tai – liaudies kūryba). Bet muzikologo išsilavinimą turintis specialistas nustatė, kad ištrauka yra iš kompozitoriaus S. Šimkaus operetės „Čigonai“, kuriai žodžius parašė jis pats. Taigi etiketėje nurodyta informacija, kad žodžiai – liaudies, yra klaidinga. Bibliografiniame plokštelės apraše nurodomas teksto autorius ir kūrinys, kurio ištrauka įrašyta plokštelėje. Matome, kad muzikos žodžiai ir melodija yra autoriniai kūriniai, kurių teisių galiojimą reikia įvertinti skyrių „Ar autoriaus teisės tebegalioja?“. Kompozitorius S. Šimkus (ir žodžių, ir muzikos autorius) mirė 1943 m., tad vertinant pagal skyriuje „Ar autoriaus teisės tebegalioja?“ pateiktas 3 ir 4 lenteles, turtinių teisių galiojimas yra pasibaigęs. Kaip matome, muziką ir žodžius visgi galime priskirti viešajai sričiai, tik kitu pagrindu (ne dėl to, kad tai – ne autorinis kūrinys, o dėl to, kad turtinės autoriaus teisės jau nebegalioja). Toliau vertintinas atlikimas ir įrašo gamintojo gretutinės teisės. Plokštelė buvo išleista 1961 m. Įvertinę pagal skyrių „Ar gretutinės teisės galioja?“ ir 5 lentelę matysime, kad įrašo gamintojų (atlikėjų) teisės taip pat pasibaigusios.

Taigi paaiškėjo, kad objektas priklauso viešajai sričiai, nes yra pasibaigę autorių turtinių (ir gretutinių) teisių apsaugos terminai.

Vadinasi, atminties institucija ženklins objektą kaip priklausantį viešajai sričiai (PD žymeniu).

3 pavyzdys. Muziejus saugo 19 a. pradžios liaudies meistrų drožybos rūpintojėlių kolekciją. Net jei liaudies meistrų, sukūrusių skulptūras, tapatybė būtų žinoma, akivaizdu, kad vertinant pagal skyriuje „Ar autoriaus teisės tebegalioja?“ pateiktas 3 ir 4 lenteles autorių turtinių teisių galiojimas yra pasibaigęs. Taigi objektas gali būti laikomas priklausančiu viešajai sričiai.

Vis dėlto tam, kad interneto bendruomenei galima būtų pateikti skaitmeninį objekto vaizdą, būtina padaryti objektų fotografijas. Jas sukūrus, autorių teisės į jas išliks galiojančios dar ilgą laiką. Todėl rūpintojėlio fotografijos ženklinti kaip priklausančios viešajam domenui neišeina. Jei nuotraukas daro pagal darbo sutartį dirbantis muziejaus darbuotojas, kurio funkcijos apima tokių fotografijų darymą, tada turtinės teisės į fotografijas priklauso muziejui, ir muziejeus turi teisę atsisakyti autoriaus teisių, jo atstovams paženklinant fotografijas ne PD (viešosios srities), o CC0 ženklu (plačiau – skyriuje „CC0“). Jei nuotraukas daro ne muziejaus darbuotojas, o fotografas, teikiantis paslaugas pagal atskirą sutartį, labai svarbu tokioje sutartyje nurodyti, kad muziejui fotografas neterminuotai perduoda visas turtines autoriaus teises į savo fotografijas (plačiau apie sutartis  – skyriuje „Jūsų sutartis su teisių turėtoju“). Tokiu atveju fotografijas galima licencijuoti, pvz., pagal Creative Commons CC BY licenciją (skyrius „CC BY“), kuri reikalaus nurodyti fotografo vardą, bet leis internete nuotrauką radusiam asmeniui naudoti ją be apribojimų (plačiau apie tai, ką apima neribotas naudojimas – skyriuje „Ką reiškia „neribotas naudojimas“?“).

1 pavyzdys. Atminties institucija – biblioteka kolekcijoje turi antikos autoriaus eilių vertimą į lietuvių kalbą, išleistą tarpukariu. Norėtų šį kūrinį skelbti internete. Vadovaujantis skyriaus „Ar tai – autorinis kūrinys?“ taisyklėmis, visų pirma, bus nustatyta, kad eiliuotas epas laikomas autoriniu kūriniu, tačiau autoriaus, gyvenusio antikos periodu, teisės į kūrinį jau pasibaigusios. Toliau, sekant skyriaus „Ar tai – autorinis kūrinys?“ taisyklėmis, reikės vertinti šio kūrinio vertimą į lietuvių kalbą – taip bus nustatyta, kad ir vertimas yra atskiras kūrinys, ir vadovaujantis skyriaus „Ar autoriaus teisės tebegalioja?“ nuostatomis bibliotekos atstovai apibrėš, ar nėra pasibaigusios vertėjo turtinės teisės į jo kūrinį – vertimą. Jei įvertinę laiko ribas bibliotekos atstovai nustatys, kad teisės į vertimą tebegalioja, toliau jie įvertins, kokias teises turi vertėjas, leidėjas, ar jis tebeegzistuoja, kas jų teisių perėmėjai. Susitarimą su leidėju (jei įvyko teisių perėmimas – jo atstovu) biblioteka sudarys pagal skyriaus „Jūsų sutartis su teisių turėtoju“ nuorodas. Taip pat vadovaudamiesi analogiška procedūra bibliotekos atstovai įvertins galimybes skaitmeninti ir skelbti aptariamo leidinio iliustracijas.

2 pavyzdys. Muziejus kolekcijoje turi grafikos darbą, autoriaus pateiktą muziejui įstaigai 1990 m. Norėdami šį darbą skaitmeninti ir skelbti internete, muziejaus atstovai seks skyriaus „Ar egzistuoja autoriaus teisės ir kokios jos?“ nuorodomis. Kadangi grafikos darbas yra autorinis kūrinys, pagal skyrių „Ar autoriaus teisės tebegalioja?“ bus vertinama, ar tebegalioja turtinės teisės į jį. Nustatę, kad teisės tebegalioja, muziejaus atstovai įvertins, ar pateikiant darbą muziejui buvo užpildyti reikiami dokumentai, ir, jei buvo, – jų turinį. Pagal skyriaus „Jūsų sutartis su teisių turėtoju“ nuostatas muziejaus atstovai matys, kokias teises į kūrinį autorius yra suteikęs – ar perleido tik patį fizinį objektą (grafikos darbą), ar kartu buvo sudarytas susitarimas ir dėl turtinių teisių į tokį darbą perleidimo. Jei toks susitarimas buvo, reikės analizuoti susitarimo turinį, siekiant įvertinti, ar 1990 m. susitarimas apima teisę grafikos darbą skaitmeninti ir skelbti internete.

1 pavyzdys. Biblioteka turi liaudies dainų įrašų rinkinį, kurį suskaitmenintą norėtų skelbti internete. Ar turimos dainos (jų muzika, žodžiai) yra autoriniai kūriniai, ar galioja autorių teisės ir kam jos priklauso, jau įvertinta pagal skyrių „Ar egzistuoja autoriaus teisės ir kokios jos?“. Tuomet reikia nustatyti atlikėjų, t. y. žmonių, įdainavusių ir įgrojusių dainas, teises. Remdamiesi skyriaus „Ar egzistuoja gretutinės teisės ir kokios?“ nuorodomis, bibliotekos atstovai turės išsiaiškinti, ar egzistuoja teisės į atlikimą, kokios jos ir kam priklauso, kokių reikia susitarimų, norint rinkinį suskaitmeninti ir paskelbti.

2 pavyzdys. Biblioteka, norėdama populiarinti literatūrą, siekia tam tikrus dramos kūrinius paskelbti audioformatu. Įvertinę ir įforminę autoriaus teises pagal skyrių „Ar egzistuoja autoriaus teisės ir kokios jos?“, bibliotekos atstovai, vadovaudamiesi skyrių „Ar egzistuoja gretutinės teisės ir kokios?“ ir „Jūsų sutartis su teisių turėtoju“ nuostatomis, turi sudaryti susitarimus su aktoriais, kurie įgarsins dramos tekstus.