2024 m. vasario 5 d.

Raktas į lietuviškos spaudos gyvenimą 1905–1917 metais: nauji „Lietuvos bibliografijos“ leidiniai

Nacionalinė retrospektyvioji bibliografija sistemiškai atspindi dokumentuotą kultūrą, yra spaudos faktų inventorius, analitinė priemonė pažinti ir suprasti praeities dokumentinės komunikacijos reiškinius. Tai svarbus informacinis išteklius dokumentinio paveldo tyrėjams ir tvarkytojams.

Nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos „Lietuvos bibliografija. Serija A, Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917“ 3 ir 4 knygos skirtos mažiausiai nagrinėtiems ir išsaugotiems smulkiesiems, vaizduojamiesiems, muzikiniams ir kartografiniams leidiniams. Rodyklėje sutelktas turiniu, forma ir kalbine raiška įvairus spaudos paveldas, apimantis keliasdešimt spaudinių rūšių: afišas, atsišaukimus, atvirukus, natas, plakatus, religinius paveikslėlius, skelbimus, žemėlapius ir kt. (iš viso 46 tipai). Šie spaudiniai svarbūs pažįstant to meto lietuvių tautos informacinius poreikius, kurie formavosi šalia knygų ir periodinės spaudos. Kadangi didelė dalis aprašomų spaudinių daugiakalbiai, vertingos informacijos leidinyje taip pat ras tyrėjai, nagrinėjantys lenkų, žydų, baltarusių, rusų, vokiečių ir kt. tautų palikimą.

Ne vieną dešimtmetį trukęs bibliografinis tyrimas apėmė 139 privačias ir institucines atminties saugyklas Lietuvoje ir užsienyje. Iškelta mažiausiai išlikusi, nagrinėta ir aktualizuota nacionalinio spaudos paveldo dalis. Sukaupta duomenų apie 7008 spaudinius. Tai tik dalis visos 1905–1917 m. pasirodžiusios smulkiosios ir vaizduojamosios spaudos, nes niekas jos sistemiškai tuo laiku nerinko ir neregistravo. Nors šių spaudinių paskirtis trumpalaikė ir patirta negrįžtamų praradimų jie visada buvo bibliofilų ir kolekcininkų, apdairių muziejininkų ir bibliotekininkų, kurie kaupė ir tvarkė savo kolekcijas, akiratyje. Gausiau išliko Didžiosios Lietuvos, mažiau aptikta išeivijos ir Mažosios Lietuvos smulkiosios ir vaizduojamosios spaudos. Lietuviško muzikinio gyvenimo pakilimą liudija išlikusios natos, o lietuviškąjį požiūrį į mūsų šalies geografiją atspindi žemėlapiai.

Bibliografijos rodyklės vartotojai ras ne vien išsamius bibliografinius leidinių aprašus, bet ir informaciją apie leidinių saugojimo vietą, literatūrą apie leidinį, biografinius duomenis apie autorius. Tikslinės paieškos funkciją užtikrina pagalbinės rodyklės (pavyzdžiui, asmenvardžių, vietovardžių; iš viso devynios).

Leidinyje publikuojamoje Tomo Petreikio parengtoje mokslo studijoje „Viešosios erdvės lituanizacija Lietuvoje“ apibendrinant bibliografijos rodyklėje sutelktus duomenis rekonstruojamas viešosios erdvės lituanizavimo procesas. Rusijoje 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, į viešąjį gyvenimą buvo įsileista lietuvių kalba. Lietuviai kūrė savo informacinį pasaulį, stengėsi viešąją erdvę pripildyti lietuvišku žodžiu, atlaikyti administracinį, intelektualinį ir politinį spaudimą. Dėl multikultūrinės realybės ir rusų valstybinės kalbos pozicijų, daugeliu atvejų viešieji spaudiniai buvo daugiakalbiai: derintos rusų, lenkų ir kitos vietinės bei užsienio kalbos. Taip ir kitataučiai galėjo susipažinti su lietuvių kultūrine veikla. Vokiečių okupacijos 1914–1918 m. lietuvių kalbą pripažinus vietine kalba įvairaus pobūdžio potvarkiai ir informaciniai pranešimai pasiekė net ir tas Rytų Lietuvos dalis, kuriose vietos lietuviai gyvenime nebuvo matę lietuviško skelbimo.

Per tris dešimtmečius būta ir daugiau nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos atradimų, todėl šiame leidinyje skelbiami „Lietuvos bibliografijos. Serija A, Knygos lietuvių kalba. T. 1–3“ (1969–2006) taisymai (150) ir papildymai (877). Su šiuo leidiniu užbaigiama senosios 1547–1917 m. spaudos bibliografinė analizė, papildant ir sujungiant jau išleistų nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos serijų leidinių, skirtų knygoms, smulkiesiems, vaizduojamiesiems, kartografiniams ir natų leidiniams (serija A), periodiniams leidiniams (serija B) ir periodinių leidinių publikacijoms (serija C) informaciją.

Paveldo saugotojai susiduria su patikimos bibliografinės informacijos poreikiais, o paveldo tyrėjams reikia naujų tyrimo objektų ir šaltinių. Tad kiekvienas retrospektyviosios bibliografijos veikalas turi savo duomenų vartotoją ir skaitytoją. Nacionalinė retrospektyvioji bibliografija yra atvira atminties institucijų, privačių paveldo saugotojų ir mokslo bendruomenės dėmesiui: tai sutelkto darbo ir bendradarbiavimo rezultatas. Lituanistinio paveldo saugotojai, tyrėjai ir visi besidomintys nuo šiol turės naujas sąlygas surasti, interpretuoti ir tvarkyti nacionalinį dokumentinį paveldą.

Leidinį galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos knygyne. Bibliografinė informacija prieinama informacinių paslaugų portalo iBiblioteka.lt Nacionalinės bibliotekos katalogo dalyse: „Nacionalinė bibliografija. Neautoriniai smulkieji spaudiniai lietuvių kalba 1905–1917 m.“, „Nacionalinė bibliografija. Vaizduojamosios dailės leidiniai lietuvių kalba, 1905–1917“, „Nacionalinė bibliografija. Natos lietuvių kalba, 1905–1917“ ir „Nacionalinė bibliografija. Kartografiniai ištekliai lietuvių kalba, 1889–1917“.

*

Redaktorė-sudarytoja Virginija Savickienė.

Leidinį ir įrašus rengė Violeta Mateikienė, Vaida Pakalniškienė, Virginija Savickienė.

Redaktorius ir mokslo studijos autorius Tomas Petreikis.