Nacionalinėje bibliotekoje atidaryta menininko Henriko Čerapo personalinė paroda

Kovo 1 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta personalinė menininko Henriko Čerapo tapybos paroda „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“. Nuo 1989 m. aktyviai parodas rengiantis H. Čerapas šioje parodoje eksponuoja 2021–2023 m. kurto tematinio ciklo „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“ darbus „Upelis“ (2022), „Jaukiai kvepia pabėgių derva“ (2022–2023) ir „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“ (2021–2022).

Parodos kuratorė Kristijona Čerapaitė parodos aprašyme, aiškindama šio tapybos ciklo išklotinę, teigia, kad ši tampa simboline atminties talpykla: „Tikrąsias Papilės kooperatyvo sandėlio liekanas dar rasime šalia geležinkelio bėgių Papilėje, Akmenės rajone, tačiau dabar esame Henriko Čerapo atminties struktūroje, kurioje susijungia kooperatyvo sandėlio karkaso, bėgių tiesių linijų, pabėgių ritmų bei traukinių dunksėjimo vaizdiniai. Čerapo tapyboje fiksuotas peizažas abstrahuojamas ir analizuojamas taip, kad peizažo visuma išskaidoma į paskiras dalis – brūkšnius.“

Nacionalinės bibliotekos Kultūros projektų vadovė ir parodos kuratorė Milda Dainovskytė priminė susirinkusiems, kad H. Čerapas gimė Papilės miestelyje, jo fragmentiškus atmintyje išlikusius atvaizdus dabar ir iškelia naujausiame kūrinių cikle. Vieno unikaliausių šiuo metu kuriančių Lietuvos menininkų H. Čerapo kūriniai, anot M. Dainovskytės, primena asmenines psichogeografines lokacijas, kurias baisu pamiršti. M. Dainovskytė taip pat padėkojo Lietuvos kultūros tarybai, rėmusiai menininką, ir parodos partneriui – Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetui.

Menininką H. Čerapą ir kuratorę Kristijoną Čerapaitę, kaip sėkmingą duetą, pasveikino menotyrininkė Agnė Kulbytė. „Pats [parodos] pavadinimas nukelia mus į labai asmenišką teritoriją, į autoriaus gimtinę, kuri yra viso gyvenimo tema, tarsi kokia Arkadijos žemė tapytojų scenoje. Labai idealizuota: iš vienos pusės Venta, iš kitos – geležinkelis. Didelis kontrastas. Na, ir visi gyvenimo etapai bei jų atspindys tapyboje sudėtas į šitą erdvę“, – pasakojo A. Kulbytė. Menotyrininkė taip pat paaiškino, kad paroda Nacionalinėje bibliotekoje yra jau trečioji, tęsianti idėjinį ciklą, ir kad šioje parodoje matome naują menininko kūrinių kuravimo strategiją, siekiančią susieti tapybą su filosofija, ir šitaip pamėginti artikuliuoti naujausias „posttapybines“ H. Čerapo kūrybos formas.

Kuratorė K. Čerapaitė papasakojo susirinkusiems, kad šios parodos idėja kilo tarsi pokštas apie tai, kad menininko kūriniai lyg paaiškina XVII a. vokiečių filosofo Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo idėjas. „Ilgainiui šie žodžiai pradėjo atrodyti rimti, ir tuomet gimė Čerapo tapybos monadologijos idėja <...>. Monadoms, kurios šios parodos kontekste yra vadinamos kūriniais, yra būdingas išraiškingumas, kuris lemia abipusį santykį tarp išreiškiančiojo ir išreiškiamo, o tai reiškia, kad kūrinių, kaip monadų, išraiškingumas užtikrina analogišką santykį tarp to, kas yra reprezentuojama, ir to, kas reprezentuoja. Pavyzdžiui, tarp kūrinio ir tarp tikrovės elemento. Ir analogijos būdu Čerapo drobės fiksuoja tą tikrovės peizažą. O tai, kaip šie darbai nutapyti, neturi nieko bendro su Leibnicu, nes jų kūrimo impulsas atėjo iš kraštovaizdžio stebėjimo, iš visumos ir įsisąmoninimo, kas vyksta aplinkui“, – aiškino kuratorė. Nacionalinė biblioteka, kaip parodų erdvė, anot K. Čerapaitės, taip pat pasirinkta tikslingai: „Kiek mažiau žinoma, tačiau Leibnicas buvo ne tik filosofas ir matematikas, bet ir Hanoverio karališkojo dvaro bibliotekininkas. Jo akimis, tinkama biblioteka turi būti enciklopedija, nes ji bus žinių saugotoja ir fiksuos žmogaus pažinimo sąrangą, tad Nacionalinės bibliotekos erdvės tarsi reprezentuoja tą žinių talpyklą, kuri jau yra aktuali šios parodos kontekste. Nes šis Henriko tapybos etapas irgi kuria tam tikrą tikrovės būsenų talpyklą. Ir čia pakartosiu, kad šis tapybos ciklas yra simbolinė atminties talpykla. O atmintį sudaro visi stebėjimai ir įspūdžiai, ir idėjos, ir visa tai matome darbų brūkšniuose. Šia prasme Henriko darbai fiksuoja tikrovės būsenų pokytį, fiksuoja skirtingas pažinimo sąsajas ir taip kuria šių būsenų enciklopediją, tad „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“ išties tampa tuo enciklopediniu projektu.“

Menininkas Henrikas Čerapas dėkojo Nacionalinei bibliotekai ir parodos rengėjų komandai, kalbėdamas apie pasirinktą pavadinimą pasakojo, kad jo vaikystėje sandėlyje buvo dirbama ir gyvenama žmonių, kurie menininką globojo ir lydėjo per visą vaikystę. „Sunkūs jų buvo likimai, sunkus tai buvo darbas, nuo salietros garų, nuo grūdų dulkių  <...>. Aš tuos visus žmones prisimenu“, – jautriai kalbėjo menininkas, paaiškinęs, kad būtent šis pastatas jo vaizduotėje talpina vaikystės, šeimos ir kadaise sutiktų žmonių atsiminimą.

Henriko Čerapo paroda „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“ eksponuojama Nacionalinės bibliotekos Parodų salėje (III a.) ir V a. atrijuje, ji veiks nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. gegužės 21 d. Nacionalinės bibliotekos darbo laiku (I–V 8–21 val., VI–VII 10–18 val.).

Kovo 14 d. vyks mokslinis simpoziumas „Monadologiniai kraštovaizdžiai: Leibnizo teorijos atspindžiai filosofijoje ir tapyboje“.

Parodos kuratorė – Kristijona Čerapaitė

Parodos menotyrininkė – Agnė Kulbytė

Koordinatorė – Milda Dainovskytė

Dizainerė – Emilija Dobrovolskienė

Parodos instaliavimo techninis koordinatorius – Algirdas Jakas

Parodą finansavo Lietuvos kultūros taryba

Partneriai: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas