Kaip mus rasti Telefonas Klaustukas Sitemap
2021 m. sausio 28 d.

Teisininkai – nuobodūs rimtuoliai ar įvairiapusiškos asmenybės?

Daugeliui teisės mokslas gali atrodyti nuobodus ir sausas – įstatymų, nutarimų straipsniuose apibrėžtos nuostatos, taisyklės, ribojimai, kurių privalome laikytis gyvendami konkrečioje šalyje, visuomenėje. Perprasti šias taisykles taip pat nelengva. Asmenys, besigaudantys painiuose įstatymų labirintuose, – rimti žmonės. Vis dėlto pasidomėję galime rasti įvairiais laikotarpiais gyvenusių žinomų teisininkų, kurie turėjo netikėtų polinkių, kitų sričių pomėgių. Pasidairykime po portalą epaveldas.lt.

Žinomas savamokslis teisininkas Juozas Vilkutaitis-Keturakis (1869–1948) buvo ir dramaturgas, apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. 1908–1915 m. įgijęs teisininko licenciją, dirbo teisme Marijampolėje, teisėju Seinuose (1919 m.). Seinams atitekus Lenkijai, persikėlė į Prienus, kur nuo 1920 m. dirbo teisėju, vėliau – notaru (1924–1939 m.).

Vaikystėje susižeidęs koją, negalėjo lankyti mokyklos, todėl daug laiko savarankiškai mokėsi namuose. Gabų vaiką globojo dėdė kunigas, mielai leidęs Juozui skaityti knygas iš savo bibliotekos, jas skolinęs ir iš kitų kunigų. Deja, žaizda kojoje komplikavosi ir ją teko amputuoti. Negalia nesukliudė mokslams ir kūrybai. J. Vilkutaitis net pats pasigamino kojos protezą. Mokėjo kelias kalbas. Susilpnėjus regėjimui, teko nešioti akinius, dėl kurių gavo Keturakio pravardę.

Pirmi J. Vilkutaičio-Keturakio prozos kūriniai buvo spausdinami jo gyvenamojo meto laikraščiuose, o „Juokingas pasakojimas apie Szaltabuzius ir du gražus straipsniai isz ukininkystēs“ 1893 m. buvo išleistas atskiru priedu prie „Ukinįko“ („Ūkininko“). Kūrėjas nebuvo matęs jokio spektaklio, bet dažnai skaitydavo kitomis kalbomis parašytas pjeses. Rašydamas bandė įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti tikrasis teatras.

Lietuvos kultūros istorijoje J. Vilkutaitis-Keturakis žinomas kaip komedijos „Amerika pirtyje“ autorius. 1895 m. Tilžėje Keturakio slapyvardžiu išleista komedija buvo vaidinama slaptuose lietuvių vakaruose Rusijos imperijai priklausiusioje Lietuvos teritorijoje, vienijo lietuvius, susibūrusius Mažojoje Lietuvoje, Rusijos imperijos, Europos, JAV miestuose, ugdė pilietinę ir kultūrinę lietuvių bendruomenę. 1899 m. rugpjūčio 20 d. „Amerika pirtyje“ pirmą kartą suvaidinta Palangoje ir į šalies teatro istoriją įėjo kaip pirmasis Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidintas spektaklis. Komedija išversta į rusų (1902) ir baltarusių (1933) kalbas. Ilgą laiką buvo daug diskutuojama dėl autorystės, tačiau J. Vilkutaičio dukra dailininkė Birutė Vilkutaitytė-Gedvilienė kruopščiai dokumentuotoje knygoje „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“ įrodo, kad Juozas Vilkutaitis yra tikrasis Keturakis. Žinoma, gali būti, kad būta ir bendraautorių, nes Juozas keletą metų viešėjo pas brolį inžinierių Antaną Kaukaze, kur taisė sukritikuotą pirmąjį komedijos variantą.

Žvelgiant į J. Vilkutaičio-Keturakio gyvenimą, atrodo, kad rašymas jam buvo tik malonus laiko leidimas, – jis turėjo ir kitokių pomėgių. Skaitydamas V. Kudirkos straipsnius apie caro valdininkų savivalę, pradėjo domėtis teisės literatūra ir ją savarankiškai studijavo. 1905 m. Gudelių valsčiaus žmonės Juozą išsirinko vaitu, po trejų metų jis pradėjo dirbti teisėju Marijampolės apskrities apygardoje, vėliau darbavosi Prienuose. J. Vilkutaitis-Keturakis buvo vertinamas kaip stropus, sąžiningas ir nepaperkamas teisėjas. Jis kalbėjo tik lietuviškai, nors mokėjo ir lenkų kalbą. Į jį besikreipiantiems lenkams sakydavo, kad teismas – lietuviška įstaiga ir jie privalą kalbėti lietuviškai arba atsivesti vertėją.

Matydamas aplink daug sergančių ir neišgalinčių susimokėti už gydymą, J. Vilkutaitis-Keturakis pradėjo domėtis ligomis, pirko ir skaitė medicinos knygas, patardavo, kaip gydytis, sveikiau gyventi, todėl dažnai vadintas „gydytoju“.

1929 m. Prienuose buvo pastatyta antroji jo komedija – „Šimtas margų“ (parašyta 1905 m.). Rankraštyje likusį kūrinį režisavo duktė Aldona pasitardama su autoriumi, kuris pats rodęs, kaip reikia vaidinti. Pastatymas turėjo didelį pasisekimą. Scenos kūriniu susidomėjo Kauno dramos teatro režisierius Borisas Dauguvietis – išsiprašęs „Šimto margų“ rankraštį, norėjo komediją pastatyti Kaune.

Rankraščiuose likę atsiminimai, grožiniai kūriniai paskelbti 1979 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose  dukters B. Vilkutaitytės-Gedvilienės parengtoje knygoje „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“: minėtoji komedija „Šimtas margų“, 1906 m. parašyti apsakymai „Parazitas“, „Ant to jų galvos“, 1910 m. pradėtos komedijos „Šiltieji vandenys“ fragmentai (pirmą kartą išspausdinti 1969 m.).

Vilkutaičių namai Prienuose 1920–1940 m. buvo intelektualų susibūrimo vieta. Vaišės ir pasibuvimai apsieidavo be alkoholio. Rinkdavosi mokytojai, lankydavosi rašytojas Vienuolis, žurnalistai A. Klimas, A. Merkelis. J. Vilkutaičio šeši vaikai nelankė pradinės mokyklos – tėvas vaikus mokė pats. Pasižymėjo ypatingu darbštumu. Namus pats buvo išradingai suremontavęs juos naujoviškai įrengdamas, turėjo dirbtuvę su medžio ir metalo tekinimo staklėmis, taigi buvo ir šaltkalvis, dailidė, mokėjo taisyti laikrodžius. Sode buvo įrengęs angliško kroketo aikštelę, o kad Nemunu pavasarį einantys ledai jos nesuardytų, krantą buvo sutvirtinęs gelžbetonio ir akmenų sienele su laiptais į upę. Ir visa tai darė, kūrė žmogus be vienos kojos!

Kitas įvairiapusės asmenybės pavyzdys – Baltarusijoje gimęs žydų kilmės Lietuvos teisininkas Simonas Bieliackinas (1874–1944). Maskvoje ir Sankt Peterburge dirbęs advokatu, 1921 m., bėgdamas nuo revoliucinio teroro, su šeima emigravo į Lietuvą. Greitai išmoko lietuvių kalbą. 1922–1933 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto profesorius, bendradarbiavo žurnale „Teisė“, o „Lietuviškoje enciklopedijoje“ redagavo civilinės teisės ir teisenos skyrius. Kartu su Martynu Kavoliu parengė baudžiamąjį statutą „Baudžiamasis statutas su papildomaisiais baudžiamaisiais įstatymais ir komentarais, sudarytais iš Rusijos Senato ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimų bei kitų aiškinimų“ (1934).  

S. Bieliackinas pasižymėjo ypatingu darbštumu: rengė mokslines teisės knygas rusų ir lietuvių kalbomis, rašė straipsnius. Rašytojo talentą išbandė kurdamas poeziją, noveles. Literatūriškai aprašė linksmas savo teismų praktikos situacijas, jas sudėjo į humoreskų ir apysakų rinkinį „Prie teisėtumo aruodo“ (1934). Knygoje atsiskleidžia S. Beliackino humoristo talentas. Teismuose būdamas įvairių gyvenimiškų dramų liudininku, į visa tai sugebėjo pažvelgti linksmai ir skaitytojui perteikti lengva maniera. Kūrinius rašė rusiškai ir pats vertė į lietuvių kalbą. S. Beliackino kūrybai būdingos auklėjimo, šeimos, moralės problemos.

Portale epaveldas.lt galima skaityti šiuos S. Beliackino lietuvių kalba išleistus kūrinius: pasakojimų rinkinius „Žmonės ir likimai“ (1934) ir „Įnoringieji“ (1934), romanus „Smukimų keliu“ (1935) ir „Lavinsko amžius“ (1937), pjesių rinkinį „Dramos“ („Nenuorama“, „Kalinys vandenyje“, „Paskutinis pasiryžimas“, „Trumparegė“; 1940 m.).

Šis sudėtingas pandemijos laikotarpis reikalauja visuomenės rimties ir susikaupimo. Tačiau knygų skaitymas gali tapti veiksmingu vaistu, kai patiriame stresą ar susiduriame su problemomis. Humoristinė literatūra padės atsipalaiduoti, pasijuokti, pamatyti save iš šono, pasidžiaugti smagiomis akimirkomis.

Logotipas

Šaltiniai:

Amerika pirtyje / parašė Keturakis. – 1895 © epaveldas.lt
Įnoringieji / S. Bieliackinas. – 1934 © epaveldas.lt
Prie teisėtumo aruodo / S. Bieliackinas. – 1934 © epaveldas.lt
Žmonės ir likimas / S. Bieliackinas. – 1934 © epaveldas.lt