Vasario 4 dieną minima senovinė lietuvių liaudies šventė – Pavasario šauktuvės. Ši tradicinė šventė išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose ir yra archajiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktas. Ji buvo švenčiama per trečiąją po žiemos saulėgrįžos Mėnulio delčią, mat kitados žmonės ilgus žiemos mėnesius skaičiuodavo vis po tris – pradėdavo nuo kanopinių žvėrių rujos, po kurios jie meta ragus. Šių puošmenų miško žvėrys netenka Mėnuliui dylant.
Rašoma, kad per Pavasario šauktuves ypatingas apeigas atlikdavo netekėjusios merginos (T. Narbutas, Lietuvių tautos istorijos, 1835 m., I t.). Jos basos ir lengvai apsirėdžiusios bėgdavo toli už kaimo į laukus pasitikti saulės. Kol laukdavo aušros – dainuodavo dainas. Saulei patekėjus, merginos grįždavo į kaimą, pakeliui kiekvieną sutiktą sveikindamos su ateinančiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų.
Žemaičiai pavasarį sutikdavo kiek kitaip. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ (1848 m.) rašo, kad šią dieną į laukus išjodavę du būriai vaikinų. Abu būriai turėdavo po šventą paveikslą, dėl kurio tarp raitelių vykdavo varžybos. Tuo šis paprotys panašus į senąsias karingųjų indoeuropiečių žaidynes, apie kurias žinome iš Homero eilių.
Artėjančio pavasario proga linkime kantrybės, vilties, saulės ir kviečiame į virtualią paveikslų parodą portale www.epaveldas.lt, kur rasite daugybę lietuvių dailininkų darbų pavasario tema.