Ar kada pagalvojote apie galimybę apsigyventi Marse? O gal norėtume nuvykti į kosmosą atostogų? Nors šiandien tai dar nėra įmanoma, jau netolimoje ateityje tokia svajonė gali tapti realia galimybe.
Dar visai neseniai, vasario 18-ąją, penktasis ir didžiausias NASA siųstas marsaeigis „Perseverance“ nusileido Marse ir per ateinančius kelerius metus jis padės mokslininkams daugiau sužinoti apie tai, ar šioje planetoje kada nors galėjo būti gyvybė. NASA savo „Youtube“ kanale dalijasi įspūdingais vaizdais iš Raudonosios planetos.
Šiandien Marsas nėra gyvybei svetinga planeta. Jis per šaltas skystam vandeniui paviršiuje, o plonas jo atmosferos sluoksnis praleidžia didžiulius radiacijos kiekius. Marsas – sausą ir šaltą dykumą primenanti planeta, tačiau yra žinoma, kad seniai jis buvo daug šiltesnis ir drėgnesnis. Ankstesni tyrimai rodo, kad kadaise šioje planetoje buvo gyvybei tinkamos sąlygos. „Perseverance“ uždavinys – padėti išsiaiškinti, ar Marse iš tikrųjų buvo išsivysčiusi gyvybė. Taip pat tikimasi atsakyti į klausimą, ar astronautams pavyktų apsirūpinti deguonimi per potencialius būsimus skrydžius į Raudonąją planetą.
„SpaceX“ įkūrėjas Elonas Muskas ketina apgyvendinti Marse milijoną žmonių ir taip „išgelbėti žmoniją nuo neišvengiamos žūties“. Manoma, jog Marsą paversti žalia, gyvybei tinkama planeta, prireiks ne vieno tūkstančio metų.
Tačiau dar visai neseniai „SpaceX“ po sėkmingo pirmojo komercinio erdvėlaivio skrydžio į kosmosą paskelbė apie planus žengti žingsnį kosminio turizmo link – iki šių metų pabaigos ketinama į Žemės orbitą paleisti pirmąją tik civilius skraidinčią misiją.
Kol mokslininkai intensyviai dirba, siekdami pažinti kosmosą ir nukeliauti į Raudonąją planetą, kviečiame pažadinti savo vaizduotę ir nusikelti į kosmosą skaitant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos elektronines knygas portale ibiblioteka.lt. Taigi, kur norėtumėte keliauti pirmiausia?
Prieš šešias dienas Markas Votnis tapo vienu pirmųjų žmonių, vaikščiojusių Marse. Dabar jis neabejoja, kad taps pirmuoju, mirusiu Raudonojoje planetoje. Netikėtai užklupusi smėlio audra priverčia misijos narius skubiai evakuotis iš Marso. Kolegų paliktas kaip žuvęs Markas vis dėlto išgyvena, tačiau lieka visiškai vienas toli nuo Žemės. Jis negali pranešti, kad yra gyvas. Jei ir pavyktų perduoti žinią, maisto atsargos pasibaigs anksčiau, nei atvyktų gelbėjimo komanda. Galimas daiktas, astronautas nemirs iš bado. Labiau tikėtina, kad jį pribaigs sugadinta technika, negailestinga aplinka ar paprasčiausia žmogiška klaida. Pasikliaudamas sumanumu, inžinieriaus įgūdžiais ir nepalenkiamu atkaklumu, niekada nenuleidžiantis rankų astronautas įveikia vis naujas iš pažiūros neįveikiamas kliūtis.
Douglas Adams. „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“
Ši knyga kupina subtilaus anglų humoro ir šmaikščių kalambūrų. Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina. Šis ketvertas, lydimas maniakinės depresijos apimto roboto Marvino, leidžiasi į filosofiškai paradoksalią ir kosmiškai juokingą kelionę po Galaktiką.
Douglas Adams. „Restoranas visatos pabaigoje“
Tai antroji sėkmingos D. Adamso mokslinės fantastikos knygų serijos „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ dalis. Arturas ir Triša – tiek ir liko iš Žemės gyventojų – drauge su autostopininku Fordu Prefektu, buvusiu galaktikos prezidentu Zafodu Biblbroksu ir paranojišku robotu Marvinu skrieja per visatą ieškodami vietos užkąsti. Išskirti laiko ir erdvės toliuose, patyrę stulbinančių nuotykių, herojai susitinka „Militakyje“, restorane visatos pabaigoje, kur maistas – tiesiogine šių žodžių prasme – kalba pats už save, o staliuką reikia rezervuoti prieš milijonus metų. Tik iki visatos pabaigos, kuri jau čia pat, dar būtina išsiaiškinti, kas gi visatą valdo.
Isaac Asimov. „Fondas ir Imperija“
I. Asimovo kultinė knygų serija apie Fondą – tai mokslinės fantastikos klasika. Milijonus pasaulių aprėpianti Galaktinė Imperija pamažu irsta. Milžiniškoje teritorijoje tai vyksta labai lėtai, bet sustabdyti nebeįmanoma. Genialus mokslininkas Haris Seldonas, iki neprilygstamų aukštumų ištobulinęs žmonijos masių dėsnius tyrinėjantį psichoistorijos mokslą, numatė, kad žlugimas neišvengiamas. Galaktika nugrims į barbariškus laikus, truksiančius trisdešimt tūkstančių metų, ir tik tada pradės kaltis pirmi naujos civilizacijos daigai. Siekdamas sutrumpinti tamsųjį laikotarpį vos iki tūkstančio metų, skirtinguose Galaktikos pakraščiuose Seldonas įkūrė du Fondus. Bent vienas jų taps naujos, geresnės ir galingesnės Imperijos lopšiu.
Jean-Pierre Luminet. „Koperniko paslaptis“
Paklajojus po kosmoso platybes, kviečiame sugrįžti į Žemę ir iš naujo atrasti visatą ir Saulės sistemą. Šis biografinis istorinis romanas nukelia į XV a. pabaigos Europą, kai saujelė keistuolių, mokslininkų astronomų iš esmės pakeitė ligtolinį suvokimą apie pasaulį. Vienas jų – Mikalojus Kopernikas, paskelbęs heliocentrinę Saulės sistemos teoriją. Knygoje lemtingų istorinių įvykių sūkuryje atskleidžiamas nuoseklus ir aistringas mokslininko kelias link didžio atradimo, padariusio perversmą kosmologijos srityje. Šis romanas atskleidžia didžių permainų laikmetį, jis grįstas faktais ir istoriniais duomenimis, o visi knygos veikėjai, išskyrus vieną kitą personažą, paimti iš istorinių šaltinių ir metraščių. Tačiau „Koperniko paslaptis“ ne mokslinis traktatas, tai romanas, kuriame visa didybe atsiskleidžia turtinga, įvairialypė asmenybė, stebinanti gausybe talentų.