Kaip mus rasti Telefonas Klaustukas Sitemap
Naujienos iliustracija 2021 m. kovo 8 d.

Žiniasklaida – istorinės moterų kovos už lygias teises įrankis

Minint Tarptautinę moters dieną, kviečiame prisiminti moterų nueitą kelią kovoje už lygias teises ir galimybę dirbti, būti pripažintoms ir džiaugtis lygiateisiška padėtimi visuomenėje.

Lietuva iš kitų valstybių išsiskiria tuo, kad mūsų šalyje žmogaus teisių doktrina ėmė formuotis anksti – jau XVI a. Lietuvos Statutuose buvo pripažintos kai kurios turtinės ir asmeninės moterų teisės. Dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje moterų teisės liko nuošalyje. Tuo metu moterys lygiateisiškumo siekė šviečiamąja labdaringa veikla, prisidėdamos prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo siekio ir dalyvavo sukilimuose prieš carinę Rusiją.

XIX a. pabaigoje Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, prasidėjo feministinis sąjūdis. Moterų siekis turėti lygias su vyrais politines teises atsispindėjo 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dokumentuose, kuriuose buvo deklaruojama moterų ir vyrų lygybė, įtvirtinti visuotiniai lygūs Seimo rinkimų principai, vėliau konstituciškai įteisinti 1918 m. Laikinojoje Konstitucijoje ir kitose XX a. pirmoje pusėje priimtose konstitucijose.

Kaip vyko kova už moterų lygiateisiškumą pasaulyje ir kaip feministinis judėjimas atsispindėjo visuomenės informavimo priemonėse, panagrinėkime plačiau naršydami Nacionalinės bibliotekos prenumeruojamose duomenų bazėse.

SPAUDA

„Rašančioms moterims tenka dirbti su priešingos lyties leidėjais. Net skaitytojai-vertintojai ir leidėjų patarėjai yra vyrai. Kritikai pasaulyje – vyrai. Pinigai, reputacija – tai priklauso vyrams. Tam, kad moterys, būdamos vyrų rankose, bent kiek laimėtų, jos turi elgtis atsargiai ir per daug jų neerzinti“, – prieš Pirmąjį pasaulinį karą vyravusią situaciją apibūdino amerikiečių aktorė ir rašytoja Elizabeth Robins, gyvenusi Didžiojoje Britanijoje ir reikšmingai prisidėjusi prie kovos už moterų balsavimo teisę.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje feministės naudojo daugybę komunikacijos priemonių, o feministiniai periodiniai leidiniai buvo viena iš priemonių, suteikiančių galimybę pasiekti plačią auditoriją ir organizuoti moterų judėjimus bei įvairias akcijas.

Tuo metu laikraščiai buvo efektyviausia idėjų sklaidos priemonė, tad jie suteikė platformą diskusijoms apie moterų socialinį ir politinį vaidmenį. Moterys suprato, kad turi aktyviai dalyvauti kuriant moters portretą visuomenėje ir kultūroje. Taip atsirado didelis feministinės spaudos asortimentas, kuris iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios leido aktyviai skleisti perversmo siekiančias politines idėjas. Itin daug dėmesio skirta kovai už teisę balsuoti.

Laikraštis „Women’s Penny Paper / Woman’s Herald“ (1888–1892 m.) buvo pirmasis moterų laikraštis, publikavęs interviu su žinomomis moterimis, taip pat ir ne garsiomis, tačiau lyderiaujančiomis savo srityje profesionalėmis. Dažnai šiuose interviu taip pat buvo atskleidžiama herojės nuomonė apie balsavimo teisę.

Žiniasklaidoje ir kitur pradėtas vartoti terminas „naujoji moteris“ (angl. New Woman), apibūdinantis nepriklausomą, radikalių pokyčių siekiančią moterį, peržengusią vyrų dominuojamos visuomenės nustatytas ribas, tačiau besididžiuojančią savo moteriškumu.

RADIJAS

Šaltojo karo metais pasaulinėje arenoje atsirado daugybė tarptautinių moterų organizacijų, kurių daugelis siekė taikos ir tarptautinio supratimo. Moterų judėjimai iš esmės rūpinosi mažinti karą ir smurtą.

Tarptautinę moterų radijuje ir televizijoje asociaciją (angl. The International Association of Women in Radio and Television), kuri gyvuoja iki šiol, 1951 m. oficialiai įkūrė aštuonios moterys. Daugumą šios asociacijos narių sudarė transliuotojos moterys, kurios rengė moterims skirtas radijo programas.

Asociacija buvo įkurta labai įtemptu laikotarpiu, kai stiprėjo konfliktas tarp Rytų ir Vakarų bei prasidėjo karas Korėjoje. Asociacijos nariai laikėsi požiūrio, kad transliuotojai ir klausytojai, dalydamiesi asmenine patirtimi ir žiniomis, gali prisidėti prie taikos kūrimo.

Viena pagrindinių asociacijos varomųjų jėgų pirmaisiais metais buvo olandų feministė ​​ir ekonomikos istorikė Willemijn (Lilian) Posthumus-van der Goot (1897–1989). Asociacija rėmėsi jos idėja, suformuluota dar 1950-aisiais: „Kiekvienai moteriai skleidžiame žinią, pasiekiančią giliausią jos širdies kampelį – ji gali gyventi per ir netgi virš visų politikos, rasės ar klasės padalijimų ir skirtumų. Nėra nieko, ko negali suprasti moteris iš moters lūpų – pasaulis to laukia.“

1957 m. asociacija surengė aštuntąją konferenciją Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) būstinėje Paryžiuje. UNESCO masinės komunikacijos direktorius Toras Gjesdalas, pakviestas kalbėti susitikime, sakė: „Gerai žinomas faktas, kad stipriausios taikos šalininkės pasaulyje yra moterys, nes jos yra motinos. Derindami savo profesinius ir asmeninius interesus, jūs galite tapti – iš tikrųjų jau esate – taikaus pasaulio jėga. Nedaugelio žmonių padėtis yra geresnė nei jūsų – per radiją kaip moterys kalbate moterimis tam, kad skatintumėte tarptautinį susikalbėjimą, kuriantį civilizacijos pagrindą.“

T. Gjesdalas kalbėdamas atstovavo UNESCO požiūriui, paremtam dar 20 a. trečiajame dešimtmetyje atsiradusiomis pastangomis panaudoti radiją kaip priemonę siekiant peržengti nacionalines sienas kuriant tarptautinę ir tarpasmeninę savimonę. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu tarptautinis radijas taip pat buvo karo skatinimo priemonė – tokios stotys kaip „Amerikos balsas“ ir Laisvosios Europos radijas siekė nukreipti piliečius prieš jų vyriausybes. Net jei tarptautinės organizacijos, tokios kaip UNESCO, brandino utopines viltis, kad radijas yra tarpkultūrinio dialogo kūrimo priemonė, eteris vis dėlto tapo svarbiu Šaltojo karo ginklu.

HOLIVUDAS

Aštuntasis dešimtmetis buvo kritiškas laikotarpis moterų filmų kūrėjų istorijoje – tai lėmė pokyčiai Holivude ir padidėjęs moterų aktyvumas darbo rinkoje. Televizijos populiarumo paskatinta konkurencija dėl pelno, taip pat kūrybiniai ir finansiniai iššūkiai vertė kino studijas labiau rizikuoti renkantis filmų kūrėjus ir filmų turinį – tai suteikė naujų galimybių moterims įsilieti į filmų kūrimo pasaulį.

Po ilgos diskriminacijos daugelyje kūrybinių ir techninių sričių Amerikos kino pramonėje moterys stengėsi panaikinti kliūtis dirbti, kovodamos už teisingumą, galimybes mokytis, kurdamos į moteris orientuotus kino festivalius ir nepriklausomų prodiuserių kompanijas. Tačiau moterų, kaip režisierių Holivude, pažangą kliudė vyraujantys įsitikinimai, kad jos nemoka valdyti sudėtingų finansinių, logistinių, techninių ir kūrybinių kino kūrimo procesų.

Vyrų dominuojamoje pramonėje moterų režisierių darbo metodai ir rezultatai buvo intensyviai stebimi jų komandos, kino studijų vadovų ir darbuotojų, taip pat žurnalistų. Darbas tokiomis sąlygomis kėlė didžiulę įtampą. 1976 m. apie moteris Holivude rašė žurnalistė Karen Stabiner: „Moterys vertinamos kaip grupė: vienos moters nesėkmė turi įtakos kiekvienos moters galimybes, tuo tarpu vyrai yra atsakingi tik už savo likimus.“

Nors moterys susidūrė su seksizmu ir kitose profesijose, Holivudas moterų diskriminaciją ir seksistines lyčių ideologijas naudojo ne tik filmų kūrimo procese, bet ir kurdamas moterų įvaizdį populiariojoje kultūroje – filmuose, kuriuos rodė milijonams žmonių.

Pastaraisiais metais kino filmų industrijoje matome daug moterų – aktorių, režisierių, prodiuserių, rašytojų ir kitų, – tačiau čia vis dar dominuoja vyrai. Moterų televizijoje ir filmuose studijų centro (angl. Center for the Study of Women in Television and Film) duomenimis, 2019-aisiais geriausių filmų šimtuke 10,7 proc. režisierių, 19,4 proc. rašytojų, 24,3 proc. prodiuserių, 70 proc. redaktorių buvo moterys. Kathryn Bigelow yra vienintelė moteris, laimėjusi „Oskaro“ apdovanojimą geriausio režisieriaus kategorijoje.

Šaltiniai: