2021 m. kovo 19 d.

Frankofonijos dienų pokalbiai apie gyvenimą tarp Lietuvos ir Prancūzijos

Kovas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje – Frankofonijos mėnuo. Šiais metais Frankofonijos dienos Lietuvoje dedikuotos moterims, todėl nemažą dalį renginių vienu ar kitu aspektu sieja bendra tema – „Moterys ir frankofonija“. Simboliška ir prasminga, kad Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyrius inicijavo pokalbius su dviem išskirtinėmis moterimis, peržengusiomis kultūrų ribas ir daug dėmesio skiriančiomis lietuvių ir prancūzų kultūrų, literatūros, dviejų šalių ryšių, bendradarbiavimo tyrimams. Literatūrologę, vertėją prof. Genovaitę Dručkutę ir Prancūzijos bei Lietuvos aktorę, režisierę, vertėją Karoliną Masiulytę-Paliulienę kalbina Lituanistikos skyriaus vadovas dr. Dainius Vaitiekūnas.

Vilniaus universiteto profesorė G. Dručkutė – žinoma lietuvių ir prancūzų literatūrinių ryšių tyrinėtoja, dėsto prancūzų literatūrą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, daug prisidėjusi ugdant ne vieną prancūzų kalbos specialistų kartą. Ji yra ir vertėja, lietuvių skaitytojams pristato prancūziškai rašančius rašytojus (Mariją Prancūzę, Oskarą Milašių ir kt.), o lietuvių autorius verčia į prancūzų kalbą (Marcelijų Martinaitį, Vladą Braziūną ir kt.). Pokalbyje su literatūros tyrėja skamba mintys apie lietuvių ir prancūzų literatūrinius ryšius, prancūzų literatūros pomėgį, puikiai žinomų ir gerokai rečiau afišuojamų prancūzų autorių kūrybą bei tai, kokį įspūdį apie Lietuvą prancūzai susidaro skaitydami grožinę literatūrą.

Prof. G. Dručkutė teigia, kad visi, esantys Lietuvoje ir vienais ar kitais aspektais tiriantys prancūzų literatūrą, prancūzų kultūrą, savaime atsiduria ribinėje situacijoje. Pasak jos, viena vertus, gali susidaryti įspūdis, kad lietuviai apie prancūzų literatūrą patiems prancūzams kažin ar galėtų ką nors naujo pasakyti. Kita vertus, tyrėjos teigimu, naujumas, įdomumas, kitoks žvilgsnis ir randasi iš buvimo paribyje, analizuojant, kokie mes atrodome prancūzams ir kokie prancūzai atrodo mums.

Prof. G. Dručkutė atkreipia dėmesį, kad literatūra dar pirmaisiais praėjusio šimtmečio dešimtmečiais turėjo įtakos formuojant Lietuvos ir lietuvių įvaizdį Prancūzijoje. Žymus prancūzų rašytojas ir publicistas Jeanas Mauclere‘as kelis kartus lankėsi tarpukario Lietuvoje ir populiarino Lietuvos istoriją, geografiją ir kultūrą. Po pirmojo apsilankymo jis 1926 m. išleido kelionių aprašymą „Sous le ciel pale de Lithuanie“ („Po blyškiu Lietuvos dangumi“). Pasak prof. G. Dručkutės, remiantis šia knyga matyti, kad J. Mauclere‘as labai žavėjosi lietuvių liaudies šokiais, dainomis, o kai kurių dainų tekstus, išverstus į prancūzų kalbą, pateikė ir savo knygoje. Jam įspūdį darė to meto Lietuvos gamta: gryna, nepaliesta, nesugriauta, išskyrus Pirmojo pasaulinio karo paliktas žaizdas. Jis skelbė, kad lietuviai yra darbštūs, protingi, matė daug Lietuvos modernėjimo ženklų. Tai turėjo įtakos dviejų šalių kultūriniams ryšiams.  

Įdomu tai, kad abi viešnios atkreipė dėmesį į reikšmingą lietuvių kilmės prancūzų poeto Oskaro Milašiaus vaidmenį savo gyvenime. Prof. G. Dručkutė 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją tema „Oskaras Milašius ir Lietuva“. Mokslininkė svarsto, kad O. Milašiaus asmenybė greičiausia patraukė dėl jo ribinės situacijos, buvimo tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Pasak jos, noras tyrinėti šį autorių kilo ir dėl to, kad O. Milašius savo publicistiką, pirmuosius straipsnius paskelbė dar 1917 m. pabaigoje, Lietuvos valstybės atkūrimo aušroje, o G. Dručkutė savo disertaciją rašė Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę. Šios sąsajos, anot tyrėjos, buvo uždegančios ir įkvepiančios.

Kviečiame žiūrėti pokalbio su G. Dručkute vaizdo įrašą.

Pokalbis su Paryžiuje gimusia Karolina Masiulytė-Paliuliene – žinoma Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinių ryšių iniciatore ir puoselėtoja, buvusia Prancūzijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininke, dabartine Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos prezidente – prasidėjo nuo atvirų ir nuoširdžių prisiminimų apie pirmuosius apsilankymus Lietuvoje. K. Masiulytė-Paliulienė taip pat pabrėžė O. Milašiaus, jo kūrybos vaidmenį savo gyvenime: „Mano Lietuva buvo Oskaro Milašiaus Lietuva. Pirmą kartą apsilankiusi Lietuvoje nekalbėjau lietuviškai, tikriausiai todėl visi mano pojūčiai buvo atverti maksimaliai“. Ji teigia pirmiausia įsimylėjusi Lietuvos žemę, atpažinusi O. Milašiaus aprašytą rudens kvapą, tapatinamą su Lietuvos siela.

K. Masiulytė-Paliulienė Lietuvoje atkūrė senelio Juozo Masiulio knygyną, įsteigė prancūziškų knygų knygyną. Būdama aktorė ji vaidino ir Prancūzijos, ir Lietuvos scenose, yra prancūziškojo teatro trupės „Komsa“ Lietuvoje įkūrėja ir vadovė. Į prancūzų kalbą išvertė svarbių lietuvių rašytojų kūrinių (Kristijono Donelaičio „Metus“, Valdo Papievio „Eiti“ ir kt.). K. Masiulytė-Paliulienė atkreipia dėmesį į paradoksalų dalyką: gyvenant Paryžiuje stiprėjo jos lietuviškumas. Moteris pažino platų Prancūzijoje įsikūrusių lietuvių intelektualų ratą, kurie žavėjo savo darbais, idėjomis.

Pasak vertėjos ir aktorės K. Masiulytės-Paliulienės, gyvenimą tarp dviejų kultūrų ji visada laikė privalumu. Nors Prancūzijoje ji laikyta tipiška lietuve, o Lietuvoje – prancūze, moteris teigia niekada nesikračiusi tokio likimo, priešingai, įvertino savo išskirtinumą ir spalvingas patirtis. „Visada sakau, kad mano gyvenimas yra iš dviejų dalių: viena – Prancūzijoje, kita – Lietuvoje“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Žiūrėkite pokalbio su K. Masiulyte-Paliuliene apie aktorystės kelią, įvairialypę veiklą puoselėjant lietuvišką ir prancūzišką kultūrą vaizdo įrašą.