Nacionalinėje bibliotekoje – konferencija, skirta Pilietinio pasipriešinimo dienai

Gegužės 12 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko mokslinė konferencija „Taikaus pasipriešinimo galia – patirtis ir perspektyvos. Pagerbiant neginkluotą rezistenciją“. Šios konferencijos tikslas – remiantis kovos už Lietuvos laisvę dalyvių prisiminimais ir pilietinio pasipriešinimo tematikos tyrinėtojų įžvalgomis, panagrinėti, kas paskatino žmones kovoti pilietinio (pogrindinio) pasipriešinimo fronte ir kokį poveikį ši kova turėjo okupacinei sistemai, taip pat pasidalinti įžvalgomis apie šiandienos visuomenės ir valstybės visuotinį pasirengimą atremti galimas grėsmes.

Konferencijos iniciatorius – Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. Konferenciją moderavo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM vyriausiasis specialistas Gintautas Jakštys.

Iškilmingame konferencijos atidaryme Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas dėkojo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentui prie KAM už iniciatyvumą rengiant šią konferenciją. Konferencijos temos Nacionalinei bibliotekai aktualios ir todėl, kad šiemet biblioteka mini 30-metį kaip parlamentinė institucija. „Nacionalinės bibliotekos misija – būti žinių erdve, kuriančia vertę visuomenei. Vadovaudamiesi šiomis gairėmis veikiame plačiai, tad matome aiškią bendradarbiavimo su krašto apsaugos sistema perspektyvą. Prisiminkime ištakas, Sausio 13-ąją Nacionalinė biblioteka buvo integrali Seimą ginančių barikadų dalis – čia buvo įkurta ligoninė. Siekdami stiprinti visuomenės sąmoningumą ir pilietiškumą, be šios konferencijos, tikimės įgyvendinti dar ne vieną bendrą projektą“, – sakė prof. dr. R. Gudauskas.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko vardu viceministras Žilvinas Tomkus sveikino konferencijos dalyvius ir akcentavo, kad šalies saugumas yra ne tik kariuomenės, bet ir kiekvienos institucijos ir organizacijos atsakomybė. Kiekvienas pilietis turi žinoti, ką galima daryti ir ko daryti nereikėtų grėsmės mūsų šaliai atveju: „Norime, kad ne tik kariuomenė, bet ir visuomenė būtų pasirengusi priešintis. Ypač išskiriame jaunimą – būtent jis perims estafetę ginant mūsų šalį.“

Lietuvos Respublikos Seimo narė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, tardama sveikinimo žodį, atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje 1990–1991 metų įvykių metu buvo svarbu ir kitų šalių palaikymas: „Prieš 30 metų taikiais būdais iškovota nepriklausomybė suteikia mūsų šaliai galimybę garantuoti demokratiją šiandien. Mūsų, taikių žmonių, taikus balsas pasirodė esąs daug lemiantis. Šiandien turime nepamiršti, kad šalia mūsų yra ir kitų šalių, kurių piliečiai yra nelaisvi.“

Konferencijoje negalėjęs dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į konferencijos dalyvius vaizdo įraše: „Atrodo, dabar gyvename saugiausiai per visą šalies istoriją, esame NATO nariai. Tačiau turime suprasti, kad XXI amžiuje geopolitinių priešininkų taikinys yra visuomenė, todėl reikalingas jos įsitraukimas.“ L. Kasčiūnas akcentavo šeimos ir formaliojo bei neformaliojo švietimo vaidmenį ugdant pilietinį patriotiškumą.

Konferencijoje Nepriklausomybės Akto signataras prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo apie mūsų ir kitų šalių pavyzdžius, kurie parodo, kad pasipriešinimas gali būti taikus ir veiksmingas. Pranešime „Apie pilietiškumą ir pasipriešinimą“ prof. V. Landsbergis prisiminė Mohandą Gandhį, Indijos tautinio išsivadavimo lyderį, kuris įvykdė, atrodytų, neįmanomą – išvadavo Indiją, neturinčią nei kariuomenės, nei ginklų ar kitų resursų, nuo Didžiosios Britanijos priverstinio valdymo. Taip pat atkreipė dėmesį į nesenus įvykius JAV, kai visuomenė reikalavo žmogiškumo. Ir priminė sąjūdį Lenkijoje bei popiežiaus Jono Pauliaus II vaidmenį, parodant žmonių orumą, kaip vertybę, kurią privaloma ginti. „Visus sąjūdžius jungia bendra vidinė nuostata – aš nesutinku su tuo, kas yra daroma su manimi, mano šeima, valstybe, bendruomene“, – sakė prof. V. Landsbergis.

Kardinolas, arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ pranešime „Lietuvos katalikų kronikos“ patirtis pasipriešinimo sovietiniam režimui kontekste“ kalbėjo apie sovietmečiu suvaržytą kunigų veiklą ir persekiojimą – vyskupų trėmimą, kunigų kalinimą lageryje ir kitus patirtus sunkumus: „Nuslopinus partizaninį judėjimą, sovietinei valdžiai Lietuvoje liko svarbiausia rakštis – Katalikų bažnyčia, kuri ugdė laisvus, tėvynę mylinčius ir jai laisvės trokštančius žmones.“

Arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus SJ pasakojimą apie Tikinčiųjų teisių sąjūdį Lietuvoje pratęsė prof. dr. Arūnas Streikus (Vilniaus universitetas) pranešime „Tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje kaip sovietikos ir šaltojo karo tyrimų objektas“. Prof. dr. A. Streikus kėlė klausimą – jeigu į tikinčiųjų teisių sąjūdį žvelgtume pro sovietikos studijų objektyvą, kokią vietą katalikiškas pogrindis užima vėlyvuoju sovietmečiu besiformuojančios paralelinės visuomenės erdvėje, kurioje randamos sąjūdžio šaknys? „Katalikiškas pogrindis turėjo ne tik geriausiai organizuotą savilaidą – jos kulminacijos metais buvo leidžiama netgi keliolika periodinių leidinių, ugdymo sistemą – vienuolijos, ateitininkų grupės, na, ir eucharistijos bičiuliai – tai buvo saviugdos tinkas. Drįsčiau teigti, kad šis pogrindis turėjo ir alternatyvią ekonomiką, nepriklausomą nuo valdžios ir sistemos“, – dėstė prof. dr. A. Streikus.

Doc. dr. Algirdas Jakubčionis (Vilniaus universitetas) pranešime „Neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas ir jo reminiscencijos“ kalbėjo apie pasipriešinimo etapus, kurių pirmame, prasidėjusiame 1944 m., – masinis vengimas eiti į Sovietinę armiją: „Buvo numatyta paimti 250 tūkst. jaunuolių, tačiau paimti ir tinkamais pripažinti 98 tūkst. Tarp šių skaičių yra didžiulis skirtumas. Tai buvo Lietuvos jaunimo atsakas į sovietinę reokupaciją.“ Siekiant išvengti kariuomenės, prasidėjo ir masinis gimimo datų klastojimas – bažnyčia registruodavo gimimo liudijimus, tad tai padaryti buvo nesunku. Taip pat gerai žinoma dar viena pasipriešinimo forma – lietuviai vengė sovietinių kolūkių ir stengėsi išsaugoti lietuvišką žemdirbystę ir gyvenimo būdą.

Doc. dr. Laima Anglickienė (Vytauto Didžiojo universitetas) kalbėjo apie etnokultūrinį sąjūdį. Pranešime „Etnografijos mokslas ir etnokultūrinis sąjūdis XX a. 7–8 dešimtmečiais“ pristatė etnografijos mokslo situaciją ir šios srities kolegų bendradarbiavimą sovietmečiu. „Lietuvos mokslas atsidūrė Sovietų Sąjungos ideologinėje įtakoje ir buvo vystomas pagal Maskvos direktyvas. Komunistų partijos pavaldžių struktūrų veikla neaplenkė ir etnografijos“, – dėstė doc. dr. L. Anglickienė. Moksliniai tyrinėjimai buvo plėtojami vadovaujant Sovietų Sąjungos mokslų akademijai, kuri darė didžiulę įtaką įvairiose su mokslu susijusiose srityse.

Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pranešime „Lietuvos katalikų bažnyčia ir antisovietinis pasipriešinimas“ pasidalino savo asmeniniais prisiminimais apie nelaisvę ir laisvės troškimą. „1945 metais pradėjau lankyti pradinę mokyklą ir ko labiausiai man trūko – knygų. Įsivaizduokite. Mūsų nedidelėje mokyklėlėje buvo tik prieškarinio leidimo knygos, tad aš visas jas perskaičiau. Ir ko dar aš ypač pasigedau – maldaknygės“, – prisiminė savo vaikystės akimirkas J. Kauneckas.

Konferencijos pabaigoje Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM direktorius Virginijus Vitalijus Vilkelis tarė baigiamąjį žodį: „Pagerbiant neginkluotą rezistenciją, norisi pasakyti ir gyviems, ir anapilin išėjusiesiems nuoširdų ačiū už riziką, už nueitą kelią – didelė pagarba ir garbė jums. Kaip matome iš pranešimų ir mūsų, gyvenusių sovietmečiu, prisiminimų, taikaus pasipriešinimo galią sudarė atskiros dedamosios – dvasia, žodis, raštas ir veiksmas.“

Kviečiame stebėti konferencijos vaizdo įrašą Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanale.