2021 m. gegužės 25 d.

Indijos ir Lietuvos muzikinių pasaulių jungėjui Juliui Juzeliūnui – 105

Turbūt vienas žinomiausių aspektų, jungiantis Indijos ir Lietuvos, regis, kaip diena ir naktis skirtingas kultūras, yra lingvistinis – ne paslaptis, kad lietuvių kalba yra viena konservatyviausių savo forma indoeuropiečių kalbų, turinti stulbinamų panašumų su senuoju indų sanskritu.

Žinome, kad indiškosios mantros pagal prigimtį galėtų būti lietuvių senųjų „muzikinių mantrų“ – sutartinių – atitikmuo.

Na, o jeigu reikėtų paminėti asmenį, kuris savo veikla, kelionių įspūdžių nulemtais muzikiniais kūriniais sietų šiuos du savaip archajiškus pasaulius, baltiškąjį ir indiškąjį, negalima būtų paprieštarauti, jog šiuos pasaulius pirmas Lietuvių akademinės muzikos istorijoje ir, galima sakyti, vienas pirmesnių XX a. Rytų Europoje sujungė kompozitorius Julius Juzeliūnas (1916–2001), kuriam šiemet sukanka 105 metai.

Šis iš Žiemgalos krašto kilęs lietuvis buvo neabejingas visų pirmiausia baltiškam paveldui – aukštaitiškoms archajiškoms sutartinėms pašlovinti kompozitorius sukūrė simfoniją moterų chorui ir orkestrui ,,Lygumų giesmės“ (1982), kurioje nebuvo aklai kartojamos sutartinės ar siekiama jas imituoti, tačiau per savitą prizmę postmodernia kompozicija kompozitorius perteikė šio žanro kertinius akcentus – būtent tik moterų choras (tradiciškai tik moterys atlikdavo vokalines sutartines) ir gausybė į sutartinių garsažodžius panašių refrenų, kuriančių sutartinių skambesio efektą (beje, kūrinio, skirto Lietuvos lygumoms, sumanymas kilo kalnuotoje Čekijoje).

Prieš Indiškąjį įkvėpimo etapą kelionėms po jį itin sužavėjusias Azijos šalis kompozitorius tarsi atsispyrė puoselėdamas idėją sukurti kūrinį, reprezentuojantį Afrikos šalių išsivadavimą nuo kolonizacijos, – taip gimė optimizmu krykštaujantys „Afrikietiški eskizai“, visam laikui kompozitoriui nubrėžę gaires į keliones po Afrikos ir Azijos žemynų muzikos forumus, o Sovietų Sąjungoje pelnę neeuropietiškos kultūros muzikos tradicijų eksperto vardą.

Indiškajame įkvėpimo etape, pakeliavus po Indiją, prikaupus tenykštės muzikos įrašų ir studijų medžiagos, baltiškos pasaulėžiūros kontekste gimė kūriniai, kurių struktūrai ir mąstymo būdui įtaką padarė Indijos klasikinės muzikos žanras raga : kvartetas styginiams „Raga a quattro“ (1980) bei kvintetas pučiamiesiems „Ragamalika“ (1982). Iš esmės kompozitorius nesirėmė ragomis, juo labiau nesekė jų taisyklėmis, bet, įkvėptas pačios ragų, Indijos klasikinės muzikos garso estetikos, savitose dermėse rašė vis dėlto vakarietiškos formos kūrinius, kupinus asmeninės nuostabos ir susižavėjimo Indijos klasikine muzika, kurios atspindžius ir siekė perteikti kūryboje. Pats kompozitorius yra apie tai minėjęs: „Mano kvarteto muzika visai ne indiška, grynai lietuviška, bet struktūros, mąstymo būdas – be abejo, siejasi su neeuropietiška kultūra.“

Taigi, kviečiame prie šio lietuviškai indiško kultūrų žaismo puoselėtojo kūrybos prisiliesti Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje (V a. 508 kab.) darbo dienomis 8–21 val., savaitgaliais 10–18 val.

Jūsų lauks leidinių apie kompozitoriaus gyvenimą, kūrybą, veiklą ekspozicija, taip pat galėsite pavartyti minėtų kūrinių natas ir paklausyti garso įrašų. Ekspozicija veiks iki birželio 30 d.

Nuotrauka iš europeana.eu.