Minint nacių okupacijos ir Holokausto Lietuvoje pradžios 80-ąsias metines, Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pasiekė Amerikos bibliotekų asociacijos (American LibraryAssociation, ALA) rezoliucija dėl bibliotekininkės Onos Šimaitės pagerbimo. JAV veikianti ALA yra seniausia ir didžiausia pasaulyje bibliotekų asociacija, vienijanti daugiau nei 57 tūkst. narių.
Žmones ir knygas iš Vilniaus geto gelbėjusi O. Šimaitė pagerbta kaip bibliotekininkė, prisidėjusi prie žydų kultūros, kūrybos ir asmeninių istorijų išsaugojimo bei archyvavimo.
ALA dėkinga O. Šimaitei už atsidavimą, drąsą ir nuopelnus, pačios bibliotekininkės žodžiais, savo „mylimai profesijai“ – bibliotekininkystei, archyvų saugojimui, istorijos apsaugai“, – rašoma rezoliucijoje, kurioje lietuvė vadinama „žmoniškumo švyturiu barbarizmo apsuptyje“. ALA reiškia dėkingumą O. Šimaitei už pavyzdį, parodytą viso pasaulio bibliotekininkams ir archyvarams. Rezoliuciją pasirašo ALA tarybos sekretorė ir vykdomoji direktorė Tracie D. Hall.
Bibliotekininkė, pedagogė, literatūros kritikė ir publicistė O. Šimaitė gimė 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje, mokėsi Rygoje, studijavo pedagogiką Maskvoje, humanitarinius mokslus – Lietuvos universitete Kaune. Dirbo mokytoja ir bibliotekininke. 1940 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto bibliotekos Katalogavimo skyriaus vedėja. Prasidėjus nacių okupacijai, teikė pagalbą Vilniaus gete kalinamiems žmonėms. Sukūrusi planą, esą jai, kaip bibliotekininkei, reikia susigrąžinti vertingas knygas, kurias iš universiteto bibliotekos yra paėmę žydai studentai, O. Šimaitė gavo nacių valdžios leidimą lankytis gete.
Tuo metu, kai buvo bandoma sunaikinti Lietuvos žydų kultūrą, O. Šimaitė slapta gelbėjo iš geto žydų kultūros vertybes – knygas, literatūros ir istorinius dokumentus, rėmė čia veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupę geto kalinių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją išgabentinas knygas, paveikslus, religinius reikmenis, stengėsi bent dalį jų paslėpti ir išsaugoti.
1941–1944 m. bibliotekininkė Vilniaus geto žydams parūpindavo suklastotus dokumentus, rizikuodama savo gyvybe, slapta įnešdavo maisto, reikalingų daiktų, ginklų, gelbėjo vaikus, už geto sienų išnešdavo pogrindžio vadovų laiškus, kalinių dienoraščius, rankraščius. Keletą kartų patekusi į gestapo akiratį, suimta ir Vilniaus universiteto kolegų pastangomis paleista, nesileido įbauginama. Už geto ribų ieškojo galinčių padėti kaliniams žmonių.
Tikslus bibliotekininkės išgelbėtų žmonių skaičius nėra žinomas. 1963 m. Argentinos lietuvių laikraštyje rašyta, kad išgelbėjo apie šimtą. O. Šimaitė laikėsi nuostatos, kurią yra išsakiusi savo laiškuose, kad kiekvieną gyvenimo dieną reikia dirbti kitų labui darant viską, kas įmanoma. 1944 m. balandį gestapo suimta O. Šimaitė buvo kankinama, nuteista mirties bausme. Įsikišus Vilniaus universiteto rektoriui Mykolui Biržiškai ir draugams sumokėjus išpirką, bibliotekininkė buvo išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą Vokietijoje, vėliau perkelta į Liudlanžo (Ludelange) koncentracijos stovyklą Prancūzijoje. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, dirbo bibliotekininke Paryžiuje.
1966 m. Izraelio valstybės vardu „Jad Vašem“ Holokausto muziejus pripažino O. Šimaitę Pasaulio tautų teisuole.
O. Šimaitė mirė 1970 m. sausio 17 d. Kormėjaus an Parizi (Cormeiles-en-Parisis) senelių namuose prie Paryžiaus.
Lietuvoje O. Šimaitė 2006 m. apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), jos vardu pavadinta gatvė Vilniuje tarp Senamiesčio ir Užupio, Akmenėje – viešoji biblioteka.
Tikėtina, jog tarp Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos kolekcijoje saugomų Antrąjį pasaulinį karą pergyvenusių dokumentų yra ir O. Šimaitės išgelbėtų.