2021 m. rugsėjo 22 d.

2021-ieji – Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metai

Iki spalio 31 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galite susipažinti su ekspozicija, skirta Lietuvos totoriams. Minėdami Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus, kviečiame Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skaitykloje pavartyti knygas apie šios tautos kultūrą, istoriją, susipažinti su žymių Lietuvos totorių biografijomis.

Lietuvos totoriai – unikali etninė grupė, apsigyvenusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XV a. Tai išeivių iš Aukso ordos ir Krymo chanato palikuonys. Ši savita bendruomenė, atitrūkusi nuo pagrindinių totorių-tiurkų šaknų ir apsupta svetimų šalių, sugebėjo susitelkti ir išsaugoti savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą.

Totorių praeities tyrinėtojo Stanislovo Kričinskio monografija „Lietuvos totoriai : istorinės ir etnografinės monografijos bandymas“, parašyta remiantis skelbtais, archyviniais, rankraštiniais šaltiniais, pasirodė XX a. pirmoje pusėje. Vaizdingai, lengvu stiliumi parašyta studija aprėpia dvylika teminių skyrių: totorių apsigyvenimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, genčių ir giminių tradicijas, vietovių pavadinimus ir asmenvardžius, tradicinius verslus, religinį gyvenimą, mokyklas, kalbą, apeigas, papročius, kapines, magiją ir gydymą.

2020 m. išleista knyga „Lietuvos totoriai“ supažindina su Lietuvos totorių, vienos ryškiausių, labiausiai matomų bendruomenių, praeitimi ir dabartimi. Joje atskleisti kipčiakų genties palikuonių tautinės kultūros pagrindai, pristatoma totorių religinė savastis, buitis ir tradicijos. Šį leidinį, skirtą Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams, inicijavo, parengė ir išleido Kauno apskrities totorių bendruomenė.

Bendraautorių Ado Jakubausko, Galimo Sitdykovo ir Stanislavo Dumino knygoje „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ pateikiami žymių Lietuvos totorių, palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių istorijoje bei kultūroje, trumpi gyvenimo aprašymai. Knygoje biografinė medžiaga išdėstyta abėcėlės tvarka, yra terminų žodynėlis, o šaltinių ir literatūros sąrašas šią knygą leidžia priskirti prie informacinio enciklopedinio pobūdžio leidinių. Šis knyga galėtų tapti šaltiniu rašytojams ir žurnalistams, rašantiems istorines apybraižas bei grožinės literatūros kūrinius.

Knygoje „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ Tamara Bairašauskaitė, remdamasi Lietuvos, Lenkijos, Rusijos archyvuose ir bibliotekų rankraštynuose esančia medžiaga, nuodugniai nušviečia XIX a. Lietuvos totorių istoriją. Leidinyje aprašomos jų pastangos įsitvirtinti bajorų luome ir taip garantuoti sau stabilią visuomeninę padėtį tapus Rusijos caro valdiniais, atskleidžiami saviti etnokonfesinės bendruomenės vidiniai ryšiai, apsaugoję ją nuo asimiliacijos.

Turbūt nedaugeliui žmonių buvo žinoma, kad Lietuvoje gausu upelių, miškų, gyvenviečių pavadinimų, kildinamų iš totorių etnonimo. Knygoje „Totoriai šimtmečio laikotarpiu Lietuvoje (1918-2018)“ Motiejus Jakubauskas surinko ir chronologine tvarka sudėjo informaciją, kurioje paminėti totoriai ar su jais sietini įvykiai. Iš įvairių šaltinių surinkta ir susisteminta informacija apie totorių įsikūrimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos totorių bendruomenių gyvenimą įvairiais laikotarpiais, atskirų žmonių pasiekimus ar įvykius, kuriuose jie paminėti, Lietuvos istorijos fragmentus, lietuvių autorių grožinės literatūros kūrinių vertimus į totorių kalbą ir kt.

Lietuvos totorių išsaugoti senoviniai rankraščiai, rašyti arabų rašmenimis, yra neįkainojamas Lietuvos totorių dvasinis turtas. Tai koranai, tefsirai (retos, svarbios religinės knygos), chamailai (Lietuvos totorių maldaknygės), kitabai. Kitabai – tai didelės storos knygos, iš kurių totoriai sėmėsi žinių apie musulmoniškas apeigas ir tradicijas: laidojimo papročius, išmaldos davimą, palikimo reikšmę, burtus. Čia pateikiama informacija apie svarbiausias musulmonų šventes, šventus mėnesius, dienas ir naktis, ramadano pasninką, maldas, namazą. Vienas iš seniausių ir svarbiausių rankraščių – Ivano Luckevičiaus kitabas. Kitabai Lietuvos totoriams turėjo didelę kultūrinę ir šviečiamąją reikšmę.

Galina Miškinienė – orientalistė, turkologė, vertėja, totorių rankraštinio paveldo tyrinėtoja – metodinėje mokymo priemonėje „Seniausi Lietuvos totorių rankraščiai. (Grafika. Transliteracija. Vertimas. Tekstų struktūra ir turinys)“ nagrinėja rankraštinį Lietuvos totorių palikimą.

Šias ir daugiau knygų rasite Lietuvos totorių istorijai ir kultūrai skirtoje ekspozicijoje Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skaitykloje, kuri veiks iki spalio 31 d., o platesnį literatūros šia tema bibliografinį sąrašą pateikiame čia.