Nacionalinėje bibliotekoje – vakaras, skirtas Borisui Pasternakui

Spalio 20-ąją Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko vakaras, skirtas vienam žinomiausių ir įtakingiausių XX amžiaus rusų poetų, rašytojui, vertėjui, Nobelio premijos laureatui Borisui Pasternakui. Apie reikšmingus rašytojo gyvenimo įvykius, jo vertimus ir jų svarbą rusų literatūrai kalbėjo Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros profesorė Galina Michailova ir poetas, vertėjas profesorius Tomas Venclova. Pokalbį moderavo žurnalistė Nina Mackevič.

Įkvėpimu dar kartą atsigręžti į ryškios XX amžiaus asmenybės gyvenimą ir kūrybą, vertimus, pasidalyti autentiškais prisiminimais apie rašytoją tapo dar birželį Nacionalinės bibliotekos fondą papildęs unikalus dokumentas – B. Pasternako rankraštis: anglų poeto ir dramaturgo Williamo Shakespeare’o (1564–1616) dramos „Antonijus ir Kleopatra“ vertimas į rusų kalbą. Renginyje aptarta vertimo svarba, dokumento išlikimo istorija, dalyviai turėjo išskirtinę galimybę gyvai pamatyti tik vieną dieną eksponuojamą vertimo rankraštį ir B. Pasternako laišką rankraštį išsaugojusiam Eliazarui Malcui.

Vilniaus universiteto profesorė G. Michailova išsamiai kalbėjo apie B. Pasternako vertimus, jo kūrybos atgarsius užsienyje ir tai, kaip ir kodėl jis pelnė Nobelio literatūros premiją. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad svarbiu įvykiu tapo 1958 m. užsienyje išleistas didelis B. Pasternako eilėraščių vertimų į anglų kalbą tomas. Anuomet rašytojas užsienio literatūros apžvalgose buvo lyginamas su A. Puškinu, T. S. Eliotu. Pasak profesorės, tai svarbu akcentuojant jo svarbą Europos literatūros lauke.

G. Michailova pažymėjo, kad B. Pasternako parengti Europos literatūros vertimai buvo vertinami aukštai. Ypač žavėtasi puikiais W. Shakespeare’o kūrybos vertimais. Rašytojas išvertė W. Shakespeare’o sonetus ir 7 pjeses. Viena jų – „Antonijus ir Kleopatra“. Kaip pastebėjo pats B. Pasternakas, šį kūrinį vertė su malonumu.  Pasak G. Michailovos, jis pasirinko tinkamą vertimo strategiją ir atliko teatrinį vertimą, kylantį iš veikėjų charakterių ir jų tarpusavio santykio. Toks žemiškas požiūris į kūrinį ne itin patiko tuometinės Rusijos W. Shakespeare’o gerbėjams. G. Michailova taip pat dalijosi įžvalgomis, kad Nobelio premiją B. Pasternakas gavo ne už romaną, o dėl romano. Pasak jos, ši premija buvo paskirta už jo indėlį į XX amžiaus poeziją ir ne mažiau svarbu tai, kad jis pasireiškė kaip produktyvus, išskirtinis Europos literatūros vertėjas, būdamas tarsi tiltas tarp SSRS ir Europos.

Prof. T. Venclova yra vienas iš nedaugelio, galinčių pasidalyti autentiškais pasakojimais apie susitikimą su Nobelio premijos laureatu, ryšius su jo aplinka. Jis prisiminė pažintį su B. Pasternako kūryba, anuomet įsiplieskusį visuotinį rašytojo pasmerkimą. T. Venclova su bendraminčių grupele 1958 m., Italijoje išleidus romaną „Daktaras Živaga“, B. Pasternako pjudymo fone parašė jam sveikinimo laišką dėl jo nominavimo Nobelio premijai gauti. T. Venclova pasakojo, kad tai buvo džiugi žinia ir per vieną susirinkimą buvo spontaniškai sukurptas trumpas laiškas, kurį pasirašė Juozas Tumelis, Pranas Morkus, Romas Katilius ir T. Venclova. Šie asmenys laiške pareiškė tikį, kad ši pelnyta premija B. Pasternakui bus paskirta, palinkėjo sveikatos ir naujų knygų. Šis laiškas buvo išskirtinis B. Pasternako visuotinio pasmerkimo fone. Profesorius prisiminė paradoksą, kilusį pasirodžius B. Pasternako „Daktarui Živagai“: tuo metu plačiai skambėjo nuostata, esą „romano neskaičiau ir neskaitysiu, bet Pasternaką smerkiu“.

B. Pasternako parengtą W. Shakespeare’o dramos „Antonijus ir Kleopatra“ vertimo į rusų kalbą rankraštį Nacionalinei bibliotekai padovanojo broliai Algirdas ir Leonidas Malcai. Kartu perduotas ir B. Pasternako laiškas dovanotojų tėvui Eliazarui Malcui, rašytas 1943 m. gegužės 26 d. B. Pasternakas ir E. Malcas susipažino Antrojo pasaulinio karo metais būdami evakuacijoje Čistopolyje (Rusija). Juos suartino filologiniai interesai: E. Malcas vertė lietuvių literatūrą į rusų kalbą (nuo XX а. devintojo dešimtmečio – Lietuvos rašytojų sąjungos narys). Renginyje dalyvavęs vienas rankraščio dovanotojų A. Malcas papasakojo apie tėčio asmenybę, jo gyvenime buvusius laimingus nutikimus, ne kartą išgelbėjusius gyvybę, daugialypę profesinę veiklą – vertėjo ir juristo, advokato darbą.

Renginio moderatorė N. Mackevič pažymėjo, kad žmonės brangina rankraščius, nes jie turi magišką aurą, kurią jaučia archyvistai, bibliotekininkai, muziejininkai literatūrologai. Pasak jos, šią magiją jautė ir E. Malcas, kolekcionavęs rašytojų rašysenos pavyzdžius. Kur yra ta kolekcija, deja, niekas nežino ir tai tik viena E. Malco biografijos paslapčių. Nežinoma ir kur dingo jo mokslinis darbas, pirmoji apysaka, tačiau, pasak N. Mackevič, tai buvo mažiausi praradimai, žinant, kiek žmonių gyvybių pareikalavo žiaurus XX amžius, kiek išbandymų jis skyrė žmonės, tautoms, valstybėms.

Plačiau apie Nacionalinei bibliotekai perduotą B. Pasternako rankraštį ir laišką vilniečiui, lietuvių literatūros vertėjui E. Malcui, su rankraščiu susijusią istoriją galima išgirsti LRT laidoje „Santara. Laida rusų kalba“ skambėjusiame N. Mackevič ir A. Malco pokalbyje. Laidą rasite LRT mediatekoje.