2021-ieji paskelbti jubiliejiniais skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944) metais. Minėdami menininko 140-ąjį gimtadienį – jis gimė lapkričio 18-ąją – kviečiame susipažinti su Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje parengta ekspozicija apie skulptoriaus kūrybą.
J. Zikaras, kruopštus, talentingas ir savo darbui atsidavęs menininkas, padovanojo tarpukario Lietuvai ne vieną reikšmingą kūrinį. Labiausiai žinomas kaip figūrinių skulptūrų autorius: jo „Laisvę“ (1928 m.), „Knygnešį“ (1928 m.), „Viltį“ (1925 m.) ar „Modernišką madoną“ (1928 m.) greičiausiai ne vienas prisimena iš nuotraukų mokykliniuose vadovėliuose, meno kataloguose ar spaudoje (skulptoriaus kūriniai itin tinka dramatiškai XIX–XX a. sandūros Lietuvos istorijai, patriotinei tematikai iliustruoti).
Tačiau J. Zikaro darbų sąrašas ir meninės raiškos priemonės buvo gerokai gausesni. Amžininkų ir žinomų istorijos asmenybių skulptūriniai portretai, skulptūros religine tematika, siužetiniai ir dekoratyviniai reljefai, monetos, medaliai, kiti smulkiosios plastikos kūriniai ir netgi antkapinės skulptūros sudaro didelę, tačiau primirštą menininko kūrybos dalį. Skulptorius eksperimentavo ir su medžiagomis: be dažnai naudotos bronzos, buvo naudojami ir kiti metalai, gipsas, medis; kūryboje derintos įvairios technikos. Kūrybai būdingiausios neoakademizmo ir realizmo manieros, tačiau esama ir impresionizmo bruožų; polinkis į modernizmą pastebimas mažiau. J. Zikaras save išbandė ir grafikos srityje.
Turbūt nerastume kito XX a. I pusės lietuvių kūrėjo, kurio gyvenimas taip nederėtų su kūrybos sukeltu ažiotažu. Amžininkų teigimu, kaip Kauno meno mokyklos dėstytojas J. Zikaras buvęs reiklus. Teigiama, jog apie savo studentus jis pasakęs, kad menininkais jis visų jų padaryti negalįs, bet amato technikos išmokyti privalo. Asmeniniame gyvenime skulptorius buvo vertinamas kaip nuoširdaus būdo, ramus ir santūrus žmogus. Vis dėlto jo kūryba neretai sukeldavo didelį atgarsį viešojoje erdvėje. Kadangi dailininkas labiausiai mėgo neoklasicistinę kūrybos manierą, tarpukario spaudos buvo apkaltintas nemoderniškumu, Rusijos imperijos akademinės meno mokyklos tradicijų tęsimu, „senovinių“ išraiškos formų laikymusi. Kaip atsaką skulptorius sukūrė „Modernišką madoną“ – ryškiausiai modernizmo tendencijas atspindinčią savo skulptūrą.
Vėliau J. Zikaro darbams buvo suteikta politinė potekstė. Nemažai jo darbų tapo ikoniniais, iki šiol minimais ir reprodukuojamais pavyzdžiais, atspindėjusiais laisvės siekį, tautinės tapatybės formavimąsi ir viltį, norą atgauti nepriklausomybę, kitas su patriotizmu susijusias tendencijas. Šią skulptoriaus kūrybos kategoriją geriausiai atspindi „Laisvė“, „Knygnešys“ ir reljefai karininko Antano Juozapavičiaus tiltui Alytuje papuošti. Reprezentatyvūs autoriaus darbai puikiai atspindėjo tarpukario Lietuvos vadovų formuotą politikos kryptį ir tuometinės visuomenės nuotaikas ir pažiūras.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui viskas apsivertė. Dar per karą dalis skulptūrų buvo sunaikinta kariuomenės reikmėms. Vėliau, sovietmečiu, buvo tęstas J. Zikaro skulptūrų, ypač tų, kurioms buvo priskiriama politinė potekstė, naikinimas, o jo kūryba nuvertinta ir tikslingai stumta į užmarštį. Antrojo pasaulinio karo metais skulptorius išgyveno ir asmeninę tragediją: trys jo sūnūs pasitraukė į Vakarus (pats menininkas buvo įsitikinęs, kad jie žuvo), todėl jį persekiojo ir tardė sovietinė valdžia, šeimai grėsė tremtis į Sibirą. Tragiški išgyvenimai nulėmė menininko mirtį: paleistas po tardymo 1944 m. lapkričio 9 dieną, emociškai palaužtas J. Zikaras išgėrė didelę dozę morfijaus ir, nors buvo nugabentas į ligoninę, kitą dieną mirė.
Sovietmečiu išsaugoti skulptoriaus kūrybą ir atminimą susidurdama su sunkumais rūpinosi dukra Alytė, vienintelė iš vaikų likusi Lietuvoje. Ji savo lėšomis įsteigė J. Zikaro muziejų ir juo rūpinosi, vėliau testamentu paliko nepriklausomybę atgavusiai Lietuvos valstybei. Dabar muziejus yra Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus padalinys.
Ekspozicija veiks iki gruodžio 12 d., joje pristatomų leidinių sąrašą rasite čia.