2022 m. balandžio 14 d.

Paroda „Edis Jurčys. Būties nerimas“

Lietuvos fotomenininko Edžio Jurčio (JAV) parodoje „Būties nerimas“ – pernai sukurtas fotografijų ciklas „Mirties ir gyvasties jėga“ (2021). Paroda eksponuojama balandžio 14 d. – birželio 29 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Parodų salėje, III a. Parodos kuratorė – Danguolė Ruškienė. Parodą organizuoja Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Klaipėdoje gimusio ir iki 1981 m. gyvenusio Edžio Jurčio kūryba Lietuvoje palyginti gerai žinoma. Nors menininkas jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena JAV, naujausius savo kūrinius pirmiausia stengiasi pristatyti gimtojoje šalyje, į kurią sugrįžta beveik kasmet. Praeitų metų pabaigoje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai jis neatlygintinai perdavė dalį savo fotografijų archyvo. Tai – didžiausia šio autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Daugiau nei metus laiko su šia biblioteka trukusio bendradarbiavimo rezultatas – ne tik keliaujanti po Lietuvą naujausių autoriaus kūrinių paroda, bet ir retrospektyvinis E. Jurčio fotografijų albumas „Būti šalia / Being Near“ (sudarytojai E. Jurčys ir D. Ruškienė), išleistas praėjusiais metais.

Paroda „Būties nerimas“ – reakcija į šiandieninį pasaulį, jau antri metai kaustomą pandemijos, jį ištikusias katastrofas ir visuomeninius konfliktus. Ji jau buvo surengta Klaipėdoje ir Šiauliuose. Vilniuje tikslingai pasirinktas išsamiai pristatyti vienas iš šios parodos ciklų, kuris sostinėje dar nebuvo rodytas. „Mirties ir gyvasties jėga“– apie grėsmes, kylančias iš žmogaus abejingumo. Autorius gilinasi į klimato kaitos problemą, itin ryškius atskirų regionų klimato pokyčius, lemiančius neigiamus padarinius. Jo fotografijose – Kalifornijos gaisrai, niokojantys ištisus kaimus ir miestelius, griaunantys gyvenimus ir žudantys žmones. Pasak E. Jurčio, dabartiniuose jo darbuose – ne lokalios, kaip anksčiau, bet jau globalios temos, savotiški vizualūs dienoraščiai, rašomi fotografija. Jie svarbūs šiandien, nes veikia kaip perspėjimas ir signalizuoja grėsmę. Bus reikšmingi ir ateityje – žymės buvusio gyvenimo pėdsaką ir paliks tai istorijai. Autorius teigia, kad būtina kalbėti apie tai garsiai, parodyti, kad klimato kaita – didžiulio masto problema ir visi esame už tai atsakingi. Ir nors šiose E. Jurčio fotografijose tiesiogiai žmogaus nematome, jo buvimas jaučiamas nuolat. Visa tai, kas yra fotografijos lakštuose, nulemta žmogaus veiklos. Čia – jo sprendimų pasekmės, iš to kylančios katastrofos ir tragedijos, vėliau – pastangos prikelti gyvenimą, kai toje pačioje vietoje vėl statomi namai ir kuriami gyvenimai. E. Jurčys ir ateityje planuoja dirbti prie klimato kaitos temos, lankytis tose pačiose vietose, kur sudegė kaimai, bet jau pradėjo grįžti žmonės. „Noriu matyti tai, atrasti grožį, stebėti, kaip pelenus keičia atsitiesiantis gyvenimas“, – teigia autorius. Ir nors E. Jurčio fotografijose tvyro nerimas, jis nereiškia pabaigos. Šalia juodos visada galima aptikti baltą. Tarp nuodėgulių vėl gali sužaliuoti žolė, augti medžiai, dygti namai. Autorius parodo, kad net ir ten, kur, atrodo, viskas baigiasi, įmanoma pradžia. Svarbu tik tuo tikėti.

E. Jurčys gimė 1957 m. Klaipėdoje. Fotografuoti pradėjo dar mokykloje. Maždaug tuo pat metu prasidėjo jo pažintis ir su kinu. Po mokyklos baigimo pradėjo bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Tai lėmė, kad jo fotografinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Netrukus išvyko dirbti į Maskvą, o nuo 1989 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena ir kuria Portlande. Yra laisvai samdomas fotografas ir videografas, vykdantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus. E. Jurčys sukūrė per 20 fotografijos ciklų itin aktualiomis socialinėmis temomis, surengė per 30 personalinių parodų (Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur), dalyvauja grupinėse parodose, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų.

Pasak parodos kuratorės D. Ruškienės, E. Jurčio kūryba svarbi ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijai. Jo kūrybinis braižas, pradėjęs formuotis sovietmečiu, ryškiausias transformacijas patyrė Nepriklausomybės atkūrimo laikais ir jam išvykus gyventi į užsienį. Tai lėmė, kad E. Jurčio fotografija Klaipėdos kontekste yra unikali, ji išsiskiria ir visos Lietuvos fotografijoje. Joje atpažįstamos pasaulinės fotografijos tendencijos, kartu ši fotografija išsaugo Lietuvos meninės fotografijos tradicijas. E. Jurčys pelnytai laikomas vienu ryškiausių humanistinės fotografijos atstovų Lietuvos fotografijoje.