Nacionalinėje bibliotekoje atidaryta Monikos Furmanos paroda „(Ne)Įmanoma VisaTA“

Gegužės 4 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta tapytojos Monikos Furmanos paroda „(Ne)Įmanoma VisaTA“.

Parodos svečius sveikino Nacionalinės bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vadovė Birutė Vaitkutė, ji perdavė generalinio direktoriaus prof. dr. Renaldo Gudausko žodį: „Šiandien atidarome ne visai įprastą parodą. Ne vienam žiūrovui ji greičiausiai sukels aštresnių pojūčių. Prieš mus ‒ provokuojanti šiuolaikinė tapyba ir šiuolaikybė ‒ drastiški apokaliptiniai, futuristiniai vaizdiniai ir vizijos.

Tai tarsi kontrastas ankstesnei tradicinio lietuvių lyrinio ekspresionizmo klasiko Mindaugo Skudučio parodai, kurioje regėjome jaukius Lietuvos provincijos peizažus. Ko gero, galėtume sakyti, jog Monika Furmana ne tęsia lietuvių lyriškosios ekspresyviosios koloristinės tapybos tradicijas, o labiau remiasi britiškąja tapyba – nuo Francis’o Bacono iki pastarųjų dviejų dešimtmečių šiuolaikinių menininkų. Tai kūniška, netgi „mėsiška“ ir kartu socialinį triukšmą, industrinę agresiją ir virtualaus pasaulio gelmes atverianti tapyba.“

Renginio moderatorė, MO muziejaus edukatorė Evelina Jokštė, kalbėdama apie tapytojos stilistiką, išskyrė ekspresiją, emociškumą, keistas siurrealistiškas dėliones, kurių žiūrovas negali nepastebėti. „Kai kalbama apie Monikos kūrybą, labai dažnai užsimenama apie feminizmą, nes visur yra lydinti moters, moters tapatybės, kismo skirtingais gyvenimo etapais linija. Monika savo talentu, ko gero, geba daiktiškiems daiktams įkvėpti gyvybės, o gyviems sukurti daiktiškumo įspūdį. Drobėse kiekvienas įžvelgsite buitiškus kasdieninius elementus, kuriuos kiekvieno žiūrovo vaizduotė gali interpretuoti labai įvairiai“, – sakė E. Jokštė.

M. Furmana džiaugėsi galimybe eksponuoti paveikslus Nacionalinėje bibliotekoje ir matyti juos tarp daugybės knygų. „Paskutinė mano paroda buvo prieš trejus metus, prieš pat pandemiją, pirmą karantiną. Čia matote paskutinių metų darbus – lygiagrečiai turbūt galėčiau surengti dar dvi tokias parodas, nes karantinas ir saviizoliacija buvo labai darbingas metas dėl mano profesijos – visiškai izoliavausi savo studijoje, tiesiog dirbau ir jaučiau tą kolektyvinį nerimą, naujas patirtis, kaip turbūt ne vienas iš mūsų, perkračiau visą gyvenimą ir vertybes iš naujo, kilo daug idėjų. Mirtis atrodė taip arti ir tokia nematoma... Ir tada atėjo karas“, – pasakojo tapytoja.

Ji prisiminė, kad pirmomis karo dienomis būdama Vienoje apsupta grožio negalėjo patikėti – atrodė, niekas nepasikeitė. „Jaučiau, kad mūsų tautos vidiniai išgyvenimai buvo labai asmeniški ir gerokai intensyvesni – ar kolektyvinė istorinė pasąmonė, ar mūsų tėvų, senelių, gyvenusių priespaudoje, pasakojimai ir patirtys, šiuo skausmingu laikotarpiu iškilo tiesiog su dviguba jėga. Iš tiesų sugrįžus į Lietuvą buvo justi, kad viskas daug sudėtingiau. Ne vienas, žiūrėdamas mano darbus, klausia, ar tai apie karą. Galiu atsakyti, kad dirbtinio temos pritempimo nebuvo, bet to ir nereikėjo, nes mane visą laiką įkvepia dramatiški istoriniai momentai – seniai kaupiau skaudžių istorinių patirčių medžiagą savo tapybiniuose archyvuose“, – kalbėjo M. Furmana.

Dailininkė pastebi, jog žiūrėdama į savo darbus šioje erdvėje mato, kad jos paveikslų personažė moteris nuėjo kelią iš savo vidinių bunkerių, iš asmeninių dramų ir istorijų pasakojimo: „Šiuose darbuose kūną norėjau panaudoti kaip statybinę medžiagą – aprėpti visą žmoniją, permąstyti, kas vyksta ir kodėl skaudžios patirtys vėl kartojasi.“

Kviečiame aplankyti parodą, kuri bus eksponuojama V a. atrijuje iki birželio 30 d.