2016 m. vasario 8 d.

Prof. dr. Renaldas Gudauskas: „Bibliotekų metais Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka užbaigia pagrindinio pastato rekonstrukciją“

2016 metai Lietuvoje skirti bibliotekoms. Šūkiu „Stiprios bibliotekos, stipri visuomenė“ išreiškiama Bibliotekų metų idėja: siekiama bendruomenėse stiprinti bibliotekų identitetą, pristatyti ir populiarinti bibliotekų paslaugas, aktyvinti bendradarbiavimą tarptautiniu mastu, taip pat skatinti skaitymą ir formuoti teigiamą požiūrį į jį.

Bibliotekų metų minėjimo planą parengė speciali darbo grupė, kurios nariu buvo ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Šie metai svarbūs ne tik tuo, kad prisideda prie valstybės kultūros, švietimo, mokslo ir socialinės pažangos, – jie simboliškai sutampa ir su ilgai laukta Nacionalinės bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcijos pabaiga. Generalinis direktorius prof. dr. R. Gudauskas atsako į klausimus apie Bibliotekų metų minėjimą.

Kaip vertinate LR Seimo sprendimą 2016-uosius paskelbti Bibliotekų metais? 

Pats faktas, kad Seimas priėmė nutarimą ir Vyriausybė bei kitos institucijos atkreipė dėmesį į bibliotekų svarbą visuomenei, yra labai reikšmingas ir teigiamai vertintinas. Galbūt šitie metai ir neduos ypatingų rezultatų, tačiau bet kuriuo atveju bus atkreiptas visuomenės dėmesys į bibliotekas, vyks daug svarių renginių, galų gale bus atidarytas mūsų Nacionalinės bibliotekos pagrindinis pastatas – tai vėlgi sutampa su Bibliotekų metų paskelbimu. Manau, kad tai turės didelės įtakos.

Koks Nacionalinės bibliotekos vaidmuo įgyvendinant Bibliotekų metų programą?

Nacionalinės bibliotekos vaidmuo valstybės gyvenime, mano galva, yra esminis. Mūsų prioritetai arba vertybės, kurias deklaruojame, yra KULTŪRA, MOKSLAS, VALSTYBĖ – visa, kas kuria ateitį ir į ką mes orientuojamės, – tai yra išskirtiniai dalykai. Žinoma, daugiausia įtakos turime Kultūros ministerijai pavaldžiam bibliotekų tinklui, bet darome poveikį ir visoms kitoms valstybės bibliotekoms. Tuo esame ypatingi, ir taip yra visose valstybėse. Tik norėtųsi, kad ši mūsų misija ir toliau stiprėtų. Juk dėl dabartinių modernių technologijų tendencijų, skaitmeninimo, kitų procesų nacionalinės bibliotekos tampa ne tik integralia atminties institucijų, bet kartu ir valstybės technologinio ir ypač socialinio progreso dalimi. Manyčiau, kad mūsų vaidmuo siekiant socialinio progreso šiandien yra neįvertintas, jis turėtų didėti. Mes patys turėtume ne tik rengti parodomąsias akcijas, bet ir tobulinti savo veiklą, kad ji prisidėtų prie valstybės stiprinimo.

Kokios reikšmės turės Bibliotekų metų paskelbimas siekiant ambicingų tikslų – skatinant inovacijas ir darnios visuomenės kūrimąsi?

Tai labai svarbi tema. Teko dalyvauti kuriant Lietuvos sumaniosios specializacijos strategiją. Šia daugybę finansinių resursų generuojančia programa siekiama įgyvendinti daug tikslų, ir ji suburia visas valstybės institucijas. Aišku, bibliotekos taip pat bandys tapti jos dalimi. Ši programa kartu yra susijusi su tokiais konkrečiais siekiniais kaip sumanusis miestas, sumanioji valstybė. Vėlgi, koks bibliotekos vaidmuo kuriant šiuos objektus, dalyvaujant šiuose procesuose? Prisiminiau mūsų projektą „Bibliotekos pažangai 2“. Pirmasis projektas („Bibliotekos pažangai“) jau įgyvendintas, jo poveikis teigiamas. Dabartinis projekto etapas taip pat duoda gerų rezultatų. Taip didėja bibliotekų matomumas visuomenėje, išryškėja lyderiai, o kai kur pastebima tam tikrų netolygumų. Vis dėlto visi šie ambicingi tikslai, kaip viešosios politikos dalis, yra labai svarbūs. Tada mums lengviau pozicionuoti save kaip institucijas, be kurių visuomenė, bendruomenės regionuose nebūtų visavertės. Norėčiau atkreipti dėmesį būtent į regionų plėtrą ir bibliotekų vietą bei vaidmenį šiame procese. Jeigu mes manome, kad bibliotekos gali būti bendruomenės centrai, turėtume būti ne tik aktyvesni, bet ir iniciatyvūs. Negalime būti antraeiliais regiono vadovybės rūpesčiais, turėtume būti prioritetas.

Tačiau iš esmės šie ambicingi tikslai bibliotekoms visuomet yra aktualūs, jų nuolat siekiama. Kaip manote, ar šiais metais bibliotekos išnaudos progas, kurių atsiras dėl Bibliotekų metų minėjimo, juk jų balsas bus garsesnis?

Iš tikrųjų tai tiesa. Turime palankų informacinį foną – tokį terminą vartoja informacinių ir ryšių technologijų specialistai. Kaip mes sugebėsime „suskambėti“ šitame kontekste, kaip sugebėsime parodyti savo galimybes? Minėjimo programoje, įvardijant tikslą, dažnai vartojamas terminas „įvaizdis“: „padidinti bibliotekų įvaizdžio patrauklumą visuomenei ir socialiniams partneriams, išryškinti bibliotekų tinklo privalumus, atskleisti daugialypių bibliotekų teikiamų paslaugų plėtros ir naudos visuomenei potencialą“. Tai tinkamai suformuluotas tikslas, tik pats „įvaizdis“ yra nuvalkiotas terminas. Apskritai tai yra identitetas arba tapatybė, kuri komunikuojama įvaizdžio metodais, priemonėmis, vadovaujantis tam tikra įvaizdžio politika, ir iš to susiformuoja reputacija, šiuo atveju – bibliotekų reputacija visuomenėje. Taigi reputacijos vertė yra žymiai didesnė nei laikini įvaizdžio efektai. Tai, ką mes galime sukurti per šiuos metus, – tam tikras stipresnis įvaizdžio efektas, kuris gali prisidėti prie mūsų reputacijos gerinimo. Bet nereikia turėti iliuzijų, kad šis efektas bus ilgalaikis vien dėl to, kad visuomenė atkreips dėmesį į mūsų sritį. Tai labai gera proga strateginiams ėjimams. Kiekvieni metai turėtų būti Bibliotekų, nebūtinai juos skelbiant. Šie metai – puiki proga atskleisti visuomenei savo potencialą. Visais atvejais tokios akcijos, iniciatyvos yra pozityvios. Klausimas, kaip mes sugebėsime visa tai išnaudoti. Rengiant programą iš pradžių manyta, kad bus skiriami žymiai didesni resursai Bibliotekų metų programai realizuoti, bet taip neatsitiko. Kita vertus, turime galimybę, kurią galime išnaudoti.

Kokios įtakos turės Bibliotekų metų paskelbimas Nacionalinės bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcijos užbaigimui? Galbūt jau numatyta atidarymo data?

Mūsų planai ir Bibliotekų metų paskelbimo faktas tiesiog sutampa. Vasaros pradžioje baigiasi mūsų sutartis su generaliniu rangovu. Šiuo metu esame gavę visą finansavimą ir galime atlikti visos apimties statybos darbus. Po to dar turėsime laiko užbaigti kitus procesus, susijusius su bibliotekos erdvių „apgyvendinimu“, – įrengti interjerą ir kompiuterių tinklus, įsigyti baldus ir kompiuterinę techniką, persikraustyti ir parengti tokį didžiulį, išskirtinės svarbos objektą skaitytojams, informacijos vartotojams. Mes įgyvendiname daug svarbių, modernių projektų, susijusių ne tik su skaitymu, bet ir su elektroninėmis knygomis, kitais informacijos ištekliais. Taigi šie mūsų metai bus labai intensyvūs Nacionalinės bibliotekos darbuotojams ir tai džiugina.

Kokie bus pirmieji svarbūs Nacionalinės bibliotekos žingsniai visuomenei atvėrus rekonstruotą pastatą?

Pirmiausia – atkurti funkcionalumą. Biblioteka ir dabar veikia. Turėdami mažiau galimybių priimti skaitytojų srautus ir daugybę laiko bei pastangų skirdami su rekonstrukcija susijusiems procesams, niekada nenutraukėme savo veiklos. Mūsų rezultatai yra geri, o veikla, kad ir kokios institucijos vertintų, sulaukia aukštų arba labai aukštų įvertinimų. Žinoma, mūsų galimybės buvo ribotos. Praeinant pro pastatą gali susidaryti įspūdis, kad jis neveikia. Bet taip nėra. Atsidarius bibliotekos tinklalapį (www.lnb.lt) matyti, kad mes labai gyvi įvairiomis veiklomis. Mūsų darbuotojai įgyvendina ar prisideda prie gausybės įvairių projektų. Šiuo metu esame lyderiai kuriant Virtualią elektroninę paveldo sistemą, vadovaujame maždaug 25 institucijų darbams, juos koordinuojame. Taip pat jau minėtasis projektas „Bibliotekos pažangai 2“. Esame matomi šalyje, visuose regionuose, esame laukiami. Džiugu, kad mūsų žmonės turi gerą reputaciją ir jų kompetencija yra vertinama.

Kas bus atsidarius? Šiuo metu dar reikia atlikti labai daug darbų iki atidarymo. Dalis jų susijusi su viešaisiais pirkimais, kurie bet kada gali būti pristabdyti, todėl visiški optimistai negalime būti. Mūsų reali svajonė (atsargiai apie ją kalbu), bent taip esu sakęs Ministrui Pirmininkui, – kad rugsėjo 1-ąją galėtume atidaryti biblioteką. 2008-aisiais pradėta bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcija turėjo būti užbaigta 2011 m., tačiau dėl lėšų trūkumo užtruko, ir dabar, 2016-aisiais, atsirado papildomų darbų. Pavyzdžiui, pagal atskirą projektą reikės rekonstruoti visą bibliotekos fasadą. Taigi net atidarę biblioteką keletą mėnesių dar gražinsime jos išorę. Mes turime tokią galimybę, turime tam skirtus pinigus. Ir šia proga visai neformaliai norėčiau padėkoti vadovybei, Vyriausybei, kuri Nacionalinę biblioteką laiko nacionaliniu prioritetu ir, nepaisant nelengvų finansinių aplinkybių, mums skyrė visą reikalingą finansavimą.

Kaip atrodo mūsų šalies bibliotekos ir Nacionalinė biblioteka tarptautiniame kontekste?

Prieš keletą metų Lietuvoje vykusioje konferencijoje dalyvavo Claudia Lux, buvusi IFLA prezidentė, šiuo metu – puikios Kataro bibliotekos vadovė ir statytoja. Konferencijoje ji prisipažino, kad mūsų bibliotekas vertina labai gerai – daug geriau, negu mes patys kartais apie jas galvojame. Žinoma, viskas priklauso nuo to, su kuo lyginame. Aš kalbu apie visą bibliotekų tinklą, ne tik apie Nacionalinę biblioteką. Na, o mūsų biblioteka vertinama dėl puikių konferencijų – kiekvienais metais surengiame po išskirtinę konferenciją, ir ne vieną. Ypač didelio visuomenės dėmesio sulaukė praėjusių metų tarptautinė konferencija „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos – socialiniams pokyčiams 2015“, kurioje buvo akcentuota vaikų skaitymo svarba ir kurioje dalyvavo Švedijos karalienė Silvija. Šiais metais esame numatę surengti kai ką panašaus. Bet konferencijos tėra priemonė parodyti realų mūsų potencialą.

Man yra tekę metus būti Europos bibliotekos valdybos nariu. Tai yra visų nacionalinių bibliotekų valdyba. Todėl žinau ir turiu tam tikrą teisę kalbėti apie tai, kas vyksta nacionalinėse bibliotekose. Praeitais metais Keiptaune man teko garbė apibendrinti nacionalinių bibliotekų vadovų konferenciją, jos darbą ir pasiūlyti kitų metų dienotvarkę. Pasiūlymas buvo susijęs su didžiaisiais duomenimis. Tai tema, prie kurios mes šiuo metu aktyviai dirbame su Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetais, planuojame darbus su Mykolo Romerio, galbūt ir su Vilniaus universitetu, turime ilgametį įdirbį. Taigi šiame kontekste mes atrodome labai perspektyvūs, nes mažose valstybėse kartais galima imtis didelių darbų, kurie svarbūs visam pasauliui. Galima sumodeliuoti tokias veiklas, kurios didesnėse valstybėse dėl jų valdymo specifikos negali būti taip lengvai įgyvendintos. Neseniai teko lankytis Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, kur aptarėme mūsų būsimos strateginės partnerystės sutartį. Buvo pasiūlyta keistis ekspertais. Tai reiškia, kad ne tik mes važiuotume žiūrėti, kaip ten dirbama, bet ir patys siųstume žmones, kurie gali sukurti vertę tokiai iškiliai institucijai kaip Prancūzijos nacionalinė biblioteka. Labai glaudžiai bendradarbiaujame su Britų nacionaline biblioteka, kuri šiuo metu turbūt yra geriausia pasaulio biblioteka vadybos požiūriu, jau nekalbant apie tai, kad fonduose jie turi sukaupę apie 160 mln. saugojimo vienetų. Jų misija ir tikslas – sutelkti visa, kas yra geriausia pasaulyje. Šiais metais jie pradeda proveržio projektą, tai – Didžiųjų duomenų institutas. Britų biblioteka rengiasi būti šio proceso lydere ir aprėpti universitetų bei viešųjų bibliotekų veiklą. Didieji duomenys – ateities perspektyva. Jų labai daug, jie be galo įvairūs ir greitai kintantys. Jeigu mes turėtume tokius kompetentingus ekspertus, specialistus, kurie galėtų valdyti visą šį mūsų turtą, kurį saugome, kad jis būtų aktyvus, o ne pasyvus, kad jis būtų integruotas į valstybės, verslo ar mokslo sprendimus, tokiu atveju bibliotekos vaidmuo taptų išskirtinis. Šiandien mes tokie dar nesame, bet darome viską, kad taptume.

Noriu pasakyti, kad jokiu būdu nesame prastesni pagal savo darbuotojų kompetencijas, daugybėje sričių turime tai, ko kitose bibliotekose vis dar trūksta. Priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Aš kalbu apie geriausias bibliotekas. Mūsų tikslas – prilygti geriausioms pasaulio nacionalinėms bibliotekoms.

Kokios pasaulinės tendencijos, Jūsų manymu, labiausiai veikia mūsų bibliotekose vykstančius procesus?

Visų pirma – vienijimasis. Jau kalbėjau apie Europos biblioteką, jos valdybą. Ten konsoliduojami bibliotekų tinklai. Pavyzdžiui, valdybos nariai bus ne tik nacionalinių, bet tam tikromis proporcijomis ir mokslinių bibliotekų vadovai. Taip susiklostė, kad mūsų valstybėje iki šiol tarsi egzistuoja paralelinė sistema – aukštųjų mokyklų, Švietimo ir mokslo ministerijos bei Kultūros ministerijos bibliotekų tinklai, ir jų sąveika šiandien nėra pakankama. Man labai patiko skaityti šiųmetį ministro Šarūno Biručio pokalbį, kuriame jis pasakė: „Šių metų planuose matau labai konkrečius darbus, kurie bus susiję su šalies ateitimi. Kartu su Švietimo ir mokslo ministerija sukursime bendrą bibliotekų sistemą, kuri atitiks XXI amžiaus bendruomenių poreikius, bus efektyviai naudojami dokumentų ir knygų fondai, tobulinamos informacijos prieigos, o bibliotekų infrastruktūra taps patrauklia burtis bendruomenėms.“ Mes su juo ne kartą esame apie tai kalbėję. Ši intencija labai tikslinga ir kartu nelengva, nes atskiros ministerijos naudoja skirtingas technologines informacines sistemas, jos turi sąveikauti. Skirtinga organizacinė priklausomybė irgi neprisideda prie glaudesnio bendradarbiavimo. Manau, kad realu tai įveikti. Visos Europos, viso pasaulio mastu konsoliduojami bibliotekų tinklai, Lietuvoje taip pat suprantama ši būtinybė. Manau, kad tai yra teigiama tendencija.

Galbūt su Nacionalinės bibliotekos bendruomene norėtumėte pasidalyti mintimis, aptarti klausimus, kurių neuždavėme?

Labai svarbu, kad šie metai netaptų momentine akcija, o būtų sisteminis judesys ateities link. Bet norint to pasiekti, bibliotekose turi dirbti motyvuoti, gerai apmokami ir labai kompetentingi darbuotojai. Galbūt jų reikėtų kiek mažiau, tačiau veiklos turėtų atitikti šiandienos poreikius. Perėjimas prie jų nėra lengvas, bet jeigu jo nebus, visuomenei tapsime nelabai reikalingi. Taip neturi būti, nes nukentėtų ne tik bibliotekų realybė, bet ir pati visuomenė – neatskleistas bibliotekų potencialas nebūtų iki galo išnaudojamas. Tai susiję su dabartine bibliotekų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo situacija, taip pat su nelemtais mūsų finansiniais įvertinimais, apie kuriuos net nesinori šnekėti. Jie yra nerealūs, nes su tokiais atlyginimais neįmanoma sukurti stebuklų. Pavyzdžiui, tokio specialisto, kokio šiuo metu reikėtų Nacionalinei bibliotekai, tai yra vyriausiojo informacijos specialisto, į rankas gaunama alga rinkoje yra 3000 eurų. Tai du kartus daugiau nei Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus atlyginimas. Žinoma, be tokio lygio specialistų reikia aibės kitų, jie irgi nėra mažiau verti.

Kaip IFLA Atminties komiteto narys esu paprašytas atstovauti Rytų ir Centrinei Europai. Tenka lankytis ne tik didžiuosiuose miestuose, susipažinti ne tik su pirmaujančių valstybių bibliotekomis, bet ir su regionų situacija. Esu sakęs ir dar kartą norėčiau akcentuoti, kaip svarbu, kad regionų, savivaldybių ir miestų vadovai dalyvautų įgyvendinant valstybės bibliotekų politiką. Pavyzdžiui, į projekto „Bibliotekos pažangai 2“ valdymo kontekstą, į stebėsenos komiteto darbus esame įtraukę aukštų pareigūnų iš Vyriausybės ir Savivaldybių asociacijos. Žinoma, galiu tik palinkėti, kad kiekvieno miesto valdžia ne tik reaguotų į bibliotekų poreikius, jų vadovų prašymus, bet ir patys būtų iniciatyvūs, eitų į bibliotekas, klaustų, ko joms reikia, kad galėtų prisidėti prie bendruomenės plėtros. Juk ne pačioms bibliotekoms reikia visų šių dalykų, o būtent tiems miestams, bendruomenėms ir, galų gale, patiems politikams, kurie galbūt ne iki galo suvokia arba kartais iš viso nesupranta bibliotekos vietos jų valdomoje erdvėje.

Kalbino Nacionalinės bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento redaktorė Viktorija Pukėnaitė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos renginiai Bibliotekų metų minėjimo proga (atsisiųsti PDF »)