Leidinyje skelbiami visi Antonio Mierzyñskio, Wilhelmo Mannhardto ir kitų, daugiausia lietuvių mokslininkų – Jurgio Lebedžio, Alvydo Nikžentaičio, Juozo Tumelio, Eugenijos Ulčinaitės, Norberto Vėliaus ir kitų – surasti šaltiniai, kurie apima laikotarpį nuo V amžiaus prieš Kristų iki XVIII amžiaus pabaigos. Daugiausia tai metraščiai, kronikos, kelionių aprašymai, pastabos religiniuose, moksliniuose ir kitokiuose veikaluose, rašytuose baltų, graikų, lotynų, slavų, germanų ir kitomis kalbomis. Parenkant šaltinius vadovautasi platesniu požiūriu į mitologiją, vis labiau įsigalinčiu pasauliniame mitologijos moksle, kai mitologija suprantama ne tik kaip visuma mitų, t. y. pasakojimų apie dievus ir sudievintus herojus, apie pasaulio kilmę, bet ir kaip senąją, ypač pirmykštę bendruomeninę santvarką atitinkanti pasaulio suvokimo forma, kaip pirmykščio žmogaus pasaulio ir savęs supratimas. Į mitologiją žiūrima kaip į mitinę kolektyvo pasaulėjautą bei pasaulėžiūrą, kuri, keičiantis visuomenės santvarkai, liaudies sąmonėje iš dalies išlieka iki pat naujausių laikų.
Įvedus krikščionybę baltų kraštuose senoji pasaulėžiūra palengva keitėsi, sumišo su krikščioniškąja, nors nemažai jos likučių galima aptikti ir šiandien. Todėl prie Baltų religijos ir mitologijos (toliau – BRM) šaltinių priskiriami ne tik patys archajiškiausi liudijimai, kuriuose pasakojama apie baltų garbintus dievus ir žemesnio rango mitines būtybes, kulto apeigas, jų atlikimo vietą ir atlikėjus, ne tik padavimai apie baltų genčių kilmę, religinių ir visuomeninių papročių susidarymą, bet ir kur kas vėlesni tekstai, kuriuose yra duomenų apie senąją mitinę baltų pasaulėžiūrą, jų tikėjimus, papročius, burtus bei prietarus. BRM šaltiniai nevienodai reikšmingi ir nevienodai patikimi. Vertingiausi – parašyti dar tebesant gyvai BRM sistemai, mažiau vertingi tie, kurie buvo sukurti įvedus krikščionybę, uždraudus viešą senųjų dievų garbinimą, išdraskius kulto vietas, išvaikius arba išžudžius žynius, kai senosios kulto apeigos pavienių visuomenės sluoksnių tik slapta ir suprastinta forma bebuvo atlikinėjamos, kai kito svarbiausiųjų dievų samprata ir žynių padėtis. Dar mažiau informatyvūs paskutinių šimtmečių šaltiniai, kai senieji dievai ir jiems skirti ritualai beveik visai buvo užmiršti ir perėjo į tautosakos, kalendorinių, šeimos švenčių, žaidimų, įvairiausių tikėjimų, burtų bei prietarų sferą. Daugiau dėmesio leidinyje kreipiama į seniausius šaltinius. Juos stengtasi kruopščiau surinkti ir išsamiau apibūdinti, jų mitinę informaciją susieti su platesniu kontekstu, daugiau pateikti duomenų apie senųjų baltų gyvenimo būdą, papročius, nors ir neturinčius tiesioginio ryšio su religija bei mitologija. Iš senųjų laikotarpių įtraukti netgi kompiliaciniai darbai, kadangi jie veikė vėlesnius šaltinius. Vėlesniems ir ypač vėliausiems šaltiniams skirta mažiau dėmesio; jie ne taip kruopščiai surinkti ir ne taip plačiai komentuojami, jų mitiniai duomenys pateikiami su siauresniu kontekstu, kompiliacinė medžiaga kartais praleidžiama, jeigu ji nepadeda suprasti kitų šaltinių. Kai kurie kompiliaciniai, menkaverčiai darbai iš viso į rinkinį neįtraukti. Atrenkant vėliausius šaltinius apsiribota XVIII amžiumi, nes XIX amžiuje Lietuvoje ir Latvijoje pradėjus intensyviai rinkti tautosaką ir etnografinę medžiagą atsirado daug naujo tipo BRM šaltinių – tautosakos ir etnografinių aprašų, kurie skelbtini atskirai, o senojo tipo rašytinių šaltinių reikšmė pastebimai sumenko.
Paprastai prie šaltinio nurodomi jo parašymo ar pirmo publikavimo metai. Data gali rodyti ne viso šaltinio, o tik jo fragmento parašymo metus. Kiekvieno amžiaus šaltiniai grupuojami pagal gentis (tautas): pirmiausia dedami prūsų, toliau lietuvių ir latvių šaltiniai. Prieš kiekvieną poziciją trumpai apibūdinamas pats šaltinis ir jame esanti mitinė informacija. Šaltinis spausdinamas originalo ir lietuvių kalbomis. Kad būtų galima geriau suprasti mitinę informaciją, ji pateikiama su kontekstu. Šaltinių pavadinimai paliekami tokie kaip publikacijose, iš kurių imamas tekstas. Jei šaltinio pavadinimas publikacijoje buvo išplėstas, jis trumpintas. Jei publikacija buvo be pavadinimo, jis įrašytas rinkinio rengėjų. Šaltinių ankstesniųjų skelbėjų komentarai, kurie buvo pateikti jų pratarmėse arba išnašose, čia nekartojami. Literatūra, kuri minima visoje knygoje – įvade ir prie šaltinių – nurodoma santrumpomis. Jos aiškinamos literatūros sąraše. Nurodomos tik svarbiausios publikacijos ir literatūra. Lietuviškų ir latviškų tekstų originalų rašyba nekeičiama, visų kitų kalbų tekstai perteikiami dabartiniais rašmenimis; jų leksika, morfologija ir sintaksė išlaikoma kaip originale. Lietuviškame knygos tekste asmenvardžiai kalbų, kurios vartoja lotyniško pagrindo rašmenis, pateikiami originalo rašyba. Tradicine lietuviška forma rašomi senųjų kronikininkų vardai (Petras Dusburgietis, Vygandas Marburgietis) ir asmenvardžiai, susiję su bendru Lietuvos ir Lenkijos istorijos laikotarpiu bei bendra kultūrine tradicija (Jonas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis, Adomas Mickevičius). Prie lietuviškos rašybos pritaikomi artimiausios mums latvių kalbos asmenvardžiai. Pasaulietinių ir bažnytinių hierarchų vardai pateikiami lietuviškais atitikmenimis (vietoj Gregorius rašoma Grigalius, vietoj Casimirus Kazimieras ir pan.).
Rinkinį sudarė, įvadą ir mitologines anotacijas parašė Norbertas Vėlius
