2023 m. rugsėjo 27 d.

Laisvalaikio erdvėje – knygų ekspozicija „XIX a. prancūzų romanas“

Šios parodos tikslas – pristatyti ir iš naujo aktualizuoti XIX a. Prancūzijos rašytojus, padėjusius pamatus modernaus romano koncepcijai.

Pristatomi autoriai pagrindinių kultūrinių judėjimų ir literatūrinių srovių, nuvilnijusių Europoje ir už Atlanto, atstovai: romantikai, realistai ir natūralistai. Šie kūrėjai, metę iššūkį tuometėms visuomenės normoms, tapo rašytojais klasikais, daugelis iš mūsų juos skaitėme vaikystėje ir paauglystėje. Jų išreiškiamos idėjos ir vertybės įkūnija tai, ką laikome europietiška sąmone – garbę, kilnumą, kovą už tiesą ir įsitikinimus materialistiniame ir atšiauriame pasaulyje, veikiamame skirtingų ideologijų bei besikeičiančių politinių santvarkų. Nuo elegantiškų aukštuomenės salonų Stendalio „Raudona ir juoda“ iki katorgininko egzistencijos socialinėse paraštėse Hugo „Vargdieniuose“, šie autoriai apžvelgė ir kritiškai išanalizavo XIX a. prancūzų visuomenės sluoksnius, jų rūpesčius ir ydas. Skaitydami ne tik apmąstome universalius žmogiškosios būties dėsnius, pasineriame į veikėjų aistrų ir ambicijų sūkurius, bet ir mėgaujamės aukščiausiu literatūriniu meistriškumu.

Dažnas šių kūrėjų veikėjas – jaunas, perspektyvus, kupinas vilčių ir troškimų jaunuolis, atvykęs iš provincijos į Paryžių, siekiantis įgyti šlovę ir iškilti visuomenėje. Šis jo kopimas socialinės hierarchijos laipteliais nusėtas daugeliu nesėkmių ir nusivylimų, pasaulėžiūros pokyčiais ir susidūrimais su įvairiomis ydomis, iš jų ryškiausia – godumas. Restauracijos (1815–1830) ir Liudviko Pilypo valdymo laikotarpiu (1830–1848) aukštą socialinę padėtį užtikrino įgytas pripažinimas tarp kilmingųjų, sėkmingos vedybos, suteikiančios teisę į titulą, garbę ir turtus. Balzakas aprašo Eugenijaus Rastinjako ir Liusjeno de Riubamprė, dviejų egzaltuotų sielų, karštai tikinčių savo talentu ir galimybėmis pasireikšti, žygį į aukštuosius sociumo sluoksnius. Ši kelionė Rastinjakui prasideda apšiurusiame ponios Vokė pensione, čia karaliauja skurdas be jokios poezijos, tęsiasi per didingas Eliziejaus laukų promenadas, ir užsibaigia spindinčiuose Palais-Royal rūmuose. Rašytojų kūriniuose užčiuopiame ir politines laikotarpio įtampas: rojalistų ir respublikonų vaidus, sunkų pažangių idėjų skynimąsi į avansceną ir reakcingas tendencijas, aristokratijos moralinių vertybių nuosmukį.

Meilės, jausmų tema neaplenkia šių autorių, brandinusių kūrybines idėjas romantinėje atmosferoje. Balzaco, Flauberto, Hugo, Stendhalio romanai stebina detaliais psichologiniais veikėjų portretais, gilia vidinių emocinių būsenų, dorovinių dilemų analize. Rašytojai atskleidžia subtilius jautraus žmogaus išgyvenimus, emocijų ir vertinimų kaitą, jos laidininku neretai tampa mylimasis ar mylimoji. Daug dėmesio skirdami lyčių santykiams, klasiniams skirtumams, autoriai parodo laikotarpio etines normas ir nuostatas, pagrindžiančias patriarchalinę XIX a. prancūzų visuomenės sanklodą, kur vyriškoji lytis buvo veikiančioji jėga, apribojanti moteris žmonos ir motinos vaidmenims. Vis dėlto rašytojai vengia laikytis švietėjų iškeltos dichotomijos tarp racionalaus proto, logikos ir intuityvaus, neįžodinamo kūniškumo, dažnai tapatinamo su vyro ir moters pasaulėvokomis. Moterys jų romanuose įvairiapusiškos, įtakingos, priimančios sprendimus, formuojančius pagrindinių herojų likimus, o vyrai – priklausomi nuo jų, blaškomi emocijų audrų, pažeidžiami... Jų karštas temperamentas išreiškia jausmą, nepaprastai būdingą tautai: kaip rašė Alexandre’as Dumas sūnus, „Prancūzai yra įsimylėję nutrūktgalviai, nepriklausomi ir nepaklusnūs bastūnai. Įstatymai skirti ne pagalbai, o žmonių aistrų suvaldymui“.¹ Tikimės, ši paroda įkvėps skaitytojus, atgaivins ir primins apie stiprybę, egzistuojančią ir lietuvių tautos dvasioje.

Literatūros sąrašas

*

¹ Parce que le peuple français est léger, amoreux, coureur, independant, insubordonne, etc., etc. Les lois ne sont pas faites pour aider, mais pour refrener les passions des hommes; A propos. De La Dame Aux Camélias. In:  Théatre complet avec préfaces inédites / Alexandre Dumas (Fils). – Paris : Calmann-Lévy, p. 49.