2023 m. gruodžio 29 d.

Kviečiame klausytis Nacionalinei bibliotekai dedikuoto kūrinio

Beato Furrerio kūrinį „Prophezeiungen“ balsui, bosiniam klarnetui ir akordeonui, specialiai sukurtą Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, jau galima paklausyti nuskanavus QR kodą Nacionalinėje bibliotekoje. Specialus lipdukas užklijuotas ant marmurinių laiptų suoliuko.

Kūrinį atlieka: Helena Sorokina (vokalas / Latvija-Austrija), Marco Sala (kontrabosinis klarnetas / Italija-Austrija), Roman Yusipey (akordeonas / Ukraina-Vokietija).

Vieną žinomiausių Europos kompozitorių austrą Beatą Furrerį galima vadinti šiuolaikinės muzikos klasiku. Jo kūryba ir veikla turėjo nemažą įtaką visos Vakarų šiuolaikinės muzikos formavimuisi žemyne, skirtingoms kūrėjų kartoms iki šių dienų. Kompozitorių Vilniuje patraukė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kurią galime įvardyti „istorijos ateičiai namais“. Saugodama paskutiniųjų kelių šimtmečių mūsų šalies ir viso pasaulio minties raidą, kartu aktyviai dalyvaudama šiandienos visuomenės procesuose, ši vieta tapo nacionalinės tapatybės simboliu. Išskirtinė bibliotekos architektūra, jos akustika, istorija ir dabartis – visa tai ir sužavėjo austrų kompozitorių. Jis šiai vietai sukūrė kompoziciją „Prophezeiungen“ vokalui, kontrabosiniam klarnetui ir akordeonui.

Kompozicijoje „Prophezeiungen“ Beatas Furreris remiasi prancūzų filosofo, antropologo ir etnografo Claude Levi Strausso istorija, aprašyta knygoje „Liūdnieji tropikai“. Čia pasakojama apie vienos Brazilijos genties vyresnįjį, kuris pasitraukia į pensiją ir pradeda dainuoti. Jis dainuoja daugelio skirtingų asmenų, gyvūnų ir mitologinių figūrų balsais ir kiekvieną iš jų atlieka joms priskirtu aukščiu ir registru. „Ši istorija mane sudomino apmąstant pačios dainos idėją, ypač melodiją – jos įvairiapusiškumą, kaip daugybės skirtingų tarpusavio muzikinių gijų, skambesio, atsižvelgiant į kūno padėtis, tembrinių savybių derinį“, – atskleidžia kompozitorius B. Furrreris. Kūrinyje akordeonas ir kontrabosinis klarnetas ir akordeonas įsiterpia į heterogenišką, įvairialypę, vokalo partiją, taip nenutrūkstamai keisdami jos rezonansą ir suteikdamas tarsi didelės arba mažos erdvės įspūdį, nuspalvinant skambesį tamsesniais arba šviesesniais atspalviais. Tekstas paimtas iš Argentinos rašytojos Saros Gallardo novelės „Eisejuaz“.

Pasaulinė kūrinio „Prophezeiungen“ premjera, dalyvaujant pačiam kompozitoriui, Nacionalinėje bibliotekoje buvo pristatyta 2023 m. birželio 30 d. ir liepos 1 d. įvietintos muzikos festivalio „Muzika erdvėje“ Vilniaus 700 metų jubiliejui skirto specialaus renginių ciklo „Muzika Vilniui“ metu.

Apie Beatą Furrerį

Beatas Furreris (g. 1954) – vienas iš XX a. pabaigoje didžiausią įtaką Europos šiuolaikinės muzikos formavimuisi padariusių kompozitorių. Gimęs ir augęs Šveicarijoje, jis 1975 metais persikėlė į Vieną, Austriją, kurioje gyvena iki dabar. Jis studijavo dirigavimą pas Otmarą Suitnerį ir kompoziciją pas Romaną Haubenstocką Ramatį Vienos muzikos ir scenos menų universitete.

1985 m. kompozitorius įkūrė naujosios muzikos ansamblį „Klangforum Wien“, kurio meno vadovu ir dirigentu buvo daugelį metų. Per visą šį laiką ansamblis išaugo į tarptautiniu mastu pripažįstamą ir vertinamą kolektyvą.

1991-ųjų rudenį Furreris tapo Graco muzikos ir scenos menų universiteto profesoriumi. 2005-aisiais – Berlyno meno akademijos nariu. Kaip kviestinis profesorius jis 2006–2009 metais dėstė Frankfurto muzikos ir scenos menų universitete. Kartu su smuikininku Ernstu Kovacicu Furreis įkūrė tarptautinę kompozitorių ir ansamblių šiuolaikinės muzikos akademiją „Impuls“.

Tarp įvairių įvertinimų, kuriuos yra pelnęs Beatas Furreris, 2004 m. jis buvo apdovanotas Vienos miesto muzikos prizu, 2014-aisiais – Didžiąja Austrijos valstybine premija, 2006 m. pelnė Venecijos bienalės Auksinį liūtą, o 2018-aisiais už viso gyvenimo pasiekimus kūryboje jam įteiktas Ernst-von-Siemens muzikos apdovanojimas.

Nuo 9-ojo dešimtmečio Beatas Furreris sukūrė itin platų spektrą kūrinių – nuo solo ir kamerinės muzikos iki orkestrinių, chorinių kompozicijų bei sceninių veikalų. Vienos valstybinės operos užsakymu kompozitorius sukūrė savo pirmąją operą „Die Blinden“. Antrosios jo operos „Narcizas“ premjera įvyko 1994 m. festivalio „Steirischer herbst“ metu Graco operos teatre. 1996 m. Furreris buvo Liucernos festivalio reziduojantis kompozitorius.

Vėlesniais metais jis sukūrė taip pat pripažinimo sulaukusius garsinio teatro kūrinius „Begehren“ (2001) bei „FAMA“ (2005) ir Wüstenbuch (2010). Vienos paskutiniųjų jo operų –  „La Bianca Notte“, kurios premjera įvyko 2015 m. Hamburge, bei 2019-aisiais Berlyne pastatya „Violetter Schnee“.

Kompozitorius ypač žinomas dėl žmogaus balso ir jo santykio su instrumentiniu garsu tyrinėjimų. 9-ajmaje ir 10-ajame dešimtmečiuose jo muzika buvo „trapi“, dinamika labiau švelni, muzikinė kalba peržengdavo tradicijos apibrėžtas ribas, inkorporuojant triukšmus, išgaunamus netradiciniais instrumentų atlikimo būdais. Tačiau kai kuriuose kūriniuose galime išgirsti ir aštresnės manieros. Jis klausytojui dažniau pasiūlo tik prasmių užuominas, nei atviras žinutes – net ir vokaliniuose kūriniuose tekstai nebūtinai susieti su aiškia prasme.

Beato Furrerio kūrybą galime įvardyti ir kaip „konceptualiąją muziką“: kiekvienas naujas kūrinys kuriamas naudojant naują koncepciją, kurią kompozitorius nuosekliai vysto. Kaip pats sako: „Muzikos komponavimas manęs taip nedomintų, jeigu tiesiog atkartočiau jau ir taip žinomą bei veikiančią garsinę koncepciją, vietoje to, kad žengčiau netyrinėtomis kryptimis. Žinoma, yra kūrinių, kurie sukurti, remiantis ta pačia idėja, tačiau net ir tuo atveju tokia muzikinė idėja atsiskleidžia nauju požiūrio kampu.“

Informacija oficialioje svetainėje.