2024 m. sausio 9 d.

Pirmasis nacionalinis skaitymo ambasadorius: skaitydamas nieko neprarasi, o įgysi daug!

Nacionalinė biblioteka pradėjo vykdyti pirmąją nacionalinę komunikacinę skaitymo ambasadoriaus kampaniją. Pasitelkus žinomą vaikų ir paauglių literatūros kūrėją siekiama populiarinti skaitymą – naudingą ir pozityvią veiklą. Tikimasi, kad skaitymo ambasadorius įkvėps skaityti, švies visuomenę, ypač tėvus, globėjus, ugdytojus, apie įvairiapusę skaitymo naudą vaikams ir ne tik. Projektas yra Skaitymo skatinimo programos, kurią finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, priemonė. 

Kalbiname pirmąjį nacionalinį skaitymo ambasadorių – rašytoją, teisininką, profesorių Justiną Žilinską. 

*

Papasakok apie savo vaikystę ir kokią vietą užėmė skaitymas jūsų šeimoje?

Skaitėme visi: mama, tėtis, sesuo, aš. Man išvis nutiko įdomiai – regis, darželyje buvau truputį pramokęs skaityti ir netgi pamenu, kaip perpiešiau knygelę „Aš mačiau, girdėjau“, o paskui skaitymą lyg ir užmiršau. Bet dar labiau atsimenu tą akimirką, kai pirmą kartą mintyse pajutau skaitąs. Toks neįtikėtinas pojūtis – lūpų nejudini, o supranti! Knygų visada turėjome, jų dažnai dovanodavo, tad knygos tikrai mane supo.

Ką tau pačiam reiškia skaitymas – kai buvai vaikas ir dabar, kai esi suaugęs?

Pažadą, kad nutiks kas nors nepaprasto. Juk kiekvieną knygą atsiverti patirdamas panašią laukimo būseną: na, kas gi čia manęs laukia? Ir tai nesikeičia, net jeigu knygą skaitai antrą kartą, į ją sugrįždamas.

Skaitymas ugdo begalę itin naudingų savybių. Pirmiausia – gebėjimą susikaupti, o to šiais laikais visiems labai trūksta ir jau tenka specialiai ugdyti. Antra, fantaziją, kūrybiškumo ugnelę – tik skaitymas perkelia į būtent tavo sufantazuotą pasaulį, ir net jeigu tai bus menas, ne literatūra, vis tiek kitam apibūdinti jį teks žodžiais. Trečia, knyga supažindina su visuomene ir atspindi buvusias patirtis – tai gali pateikti ir kitos medijos, tačiau knygose to įvairovė didžiausia.  

O aš pats skaitau beveik viską, išskyrus kulinarines knygas, „grynuosius“ meilės romanus ir saviugdos knygas.

Kada supratai, kad gali ir nori rašyti?

Vieną iš padrąsinimų ir suteikė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja (deja, nepamenu vardo, bet pavardė jos buvo Vaitkienė) – paskaičiusi kažkurį mano rašinį laisva tema prieš klasę ji pasakė: va, Justinas galėtų kokius nors apsakymus rašyti. Antrą – trumpa žurnalistinė praktika 1991 metų vasarą „Lietuvos ryto“ dienraštyje, o trečią – kai jau atsiradus internetui apie mano pirmuosius grožinius kūrinėlius pirmieji skaitytojai pasakė kai ką gero. Niekada nemokėjau rašyti tiktai sau, vis norėjau, kad tai patiktų ir kitiems.

Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas? Ar pasitaiko vadinamųjų rašymo duobių, kokių netikėtumų yra nutikę rašant?

Dažniausiai tai vyksta spontaniškai. Staiga iš kažkur nukrenta ant galvos istorija, ir mėgini ją papasakoti. Žinoma, tai išprovokuoti gali ir tam tikri įvykiai, pavyzdžiui, „KGB vaikai“ prasidėjo nuo skambučio, kai skambintojas sumaišė telefono numerį. Kaukas Gugis tiesiog atėjo, įlipo pro balkoną. Kiek kita, kai temą pasiūlo leidėjai – tada reikia nuo jos atsispirti ir dirbti.

Duobės – neišvengiamybė. Kadangi mano knygos dažniausiai neplonos, tikrai ateina tas laikas, kai nežinai, o kas nutiko toliau. Tada tenka daug galvoti, planuoti, kartais – paišyti, dėlioti schemas, motyvacijas ir taip toliau. Bet tas kūrybinis procesas nuolat verda galvoje, nesvarbu, prie ko dirbčiau – knygos, straipsnio, feisbuko įrašo ar dainos. Tiesiog kažkurią akimirką plyksteli kibirkštėlė – ir mechanizmas pradeda suktis, nors prieš tai pūkštė, birzgė ir nejudėjo. Sunku išrinkti netikėčiausią – tebūnie tas, kai reikėjo skubiai lipti iš baseino, nes galvoje gimė toks geras siužeto sprendimas, kad turėjau kur nors tą pasižymėti, kad neužmirščiau.

Tau šiemet suteiktas reikšmingas nacionalinio skaitymo ambasadoriaus titulas. Ką laikai svarbiausia savo kaip skaitymo ambasadoriaus misija?

Sakyčiau – kad kiekvienas atrastų skaitymo džiaugsmą. Būtent džiaugsmą.

Kokių darbų esi susiplanavęs nuveikti ambasadoriaudamas?

Pačių įvairiausių. Pirmiausia, žinoma, planuoju bendrauti su jaunąja karta ir šnekėtis su ja apie skaitymą ir kodėl net ir dirbtinio intelekto pasaulyje reikia skaityti. Bendrauti su bibliotekininkais, ieškant atsakymų, kaip tą skaitymo džiaugsmą įpiršti nenorinčiam skaityti. 2024 m. tęsime ir išplėsime iniciatyvą „Tėčiai skaito vaikams“, norėčiau suorganizuoti viešų skaitymų ir daugiau.

Jei niekas neribotų – kokias idėjas norėtum įgyvendinti? 

O, pačias įvairiausias. Pavyzdžiui, suorganizuoti, kad viešajame transporte dalintų nedideles geriausių knygų ištraukas, kad vienas kitas – norom ar nenorom – jas atsiverstų ir gal atrastų.

Kokie su skaitymu susiję klausimai tau atrodo Lietuvoje, o gal ir globalesniu mastu, opiausi šiuo metu?

Mūsų laiko fragmentiškumas. Aš ir pats esu socialinių medijų, jų siūlomo dopamino įkaitas, kuriam vis sunkiau susikaupti. Skaitymas yra kelias sugrįžti prie susikaupimo ir įsigilinimo.

Skaitytojui į rankas pakliuvo neįdomi knyga – ką daryti? Duoti jai šansą ir skaityti iki galo ar numesti ir griebti kitą knygą? Kaip pats elgiesi?

Rinktis skaitytojui. Aš paprastai darau taip: jeigu knyga sulaukusi gerų atsiliepimų, pamėginu skaityti, net jeigu ji man pradžioje nepatinka. Bet tikrai nesikankinu būtinai užbaigdamas. 

Trys dalykai, kuriuos labiausiai norėtum pasakyti neskaitantiems žmonėms apie skaitymą.

Deja, neskaitantys žmonės tų dalykų neperskaitys!  Paprasčiausias būtų šis: skaitydamas nieko neprarasi, o įgysi – daug!

Kaip manai, ko reikia, kad visuomenė, ypač vaikai, imtų daugiau skaityti? 

Absoliučiai veiklių receptų nežino niekas, bet manau – rodyti pavyzdį ir skatinti.

Ačiū už atsakymus.