2024 m. kovo 13 d.

Laisvalaikio skaitinių erdvėje – knygų ekspozicija „Modernizmo literatūra“

„1910 m. gruodį žmogaus prigimtis pasikeitė“, – rašė Virginia Woolf savo esė „Ponas Benetas ir ponia Braun“ (1924). Negana to, pasikeitė ir visi žmogiškieji santykiai, o tai atnešė naujovių ir į „religiją, elgseną, politiką bei literatūrą“^[1].

Dalis kritikų teigia, kad šia data rašytoja siekė pažymėti tokius svarbius viešus įvykius kaip karaliaus Eduardo VII mirtį ir kartu jo epochos pabaigą ar pirmosios postimpresionistų parodos eksponavimą Londone. Tačiau rašytoja nurodo į platesnį socialinių, politinių ir technologinių pokyčių lauką, kuris sukėlė krizę žmogaus vertybių hierarchijoje ir privertė ieškoti būdų visuomenei perkurti. 1910-aisiais prasidėjo literatūrinio modernizmo judėjimas, kai radikaliai atsisakyta praėjusio amžiaus raiškos, stiliaus ir vaizdavimo kanonų bei inicijuoti eksperimentai su forma, atvėrę duris naujoms estetinėms pajautoms.

Modernizmo ištakos siekia XIX a. pabaigą. Prielaidas jam sudarė naujos mokslo kryptys ir filosofinės idėjos, plėtotos Vakarų Europoje: demokratizmo įsivyravimas vyriausybėse ir kova už įvairių socialinių grupių (moterų, juodaodžių, darbininkų) teises, lingvistika, psichologijos tyrinėjimai ir psichoanalizė, industrializacija ir mechanizacija, Alberto Einsteino reliatyvumo ir Charleso Darwino evoliucijos teorijos. Nauji požiūriai į gyvąją gamtą ir žmogaus vietą joje atskleidė subjekto marginalumą, pasimetimą pasaulyje ir netapatumą pačiam sau. Iš žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir jo moralines prerogatyvas, gamtos valdovo, liko savo kūno biologijos ir genetikos determinuotas individas. Atrastos laiko ir erdvės sąsąjos, jų priklausomumas nuo suvokėjo pozicijos ir vertinimo kardinaliai pakeitė požiūrį į istoriją ir atmintį. Žmogus pasirodė veikiamas nepažintų pasąmoninių instinktų: agresijos ir seksualumo impulsų, o papročiais ir įstatymais grįsta civilizacija – tik kontroliuojantis, suvaldantis narvas vidiniam žvėriui. Mašinų ir mechanizmų, automatizacijos įsigalėjimas padarė pasaulį šaltą ir destruktyvų, sustiprino beprasmybės jausmą. Dirbtinis susiskirstymas į privilegijuotas, turinčias turto ir kapitalo socialines klases ir darbo žmones užaštrino įtampas sociume, skatino kurti kitokius, pažangesnius jo modelius. Taigi visuomenės pagrindai buvo sukrėsti, o modernizmo judėjimas, skleidęsis visose meno šakose ir kultūroje, nusiritęs per Europos sostines, buvo atsakas į iracionalią realybę, bandymas suprasti ir išreikšti pasikeitusį žmogaus tapatumą.

Modernistinis „aš“ – susiskaidžiusi, kupina vidinių konfliktų asmenybė akistatoje pati su savimi. Jos vidiniams išgyvenimams, emocinėms būsenoms išreikšti rašytojai neretai pasitelkia sąmonės srauto techniką. Tai pasakojimo būdas, kai pirmojo asmens perspektyva išreiškiami pasakotojo pergyvenimai, mintys, vaizdiniai, prisiminimai ar kylančios asociacijos stebint aplinką. Savo minčių sraute paskendę veikėjai neretai gilinasi į egzistencinius klausimus, ieško prasmės, persvarsto savo gyvenimą, įvairias visuomenės problemas. Tokiu būdu autoriai parodo subjekto nestabilumą, o pasakojimas plėtojamas aprašant greit kintančios patirties fragmentus. Modernizmo tekstai impresionistiški: remiamasi veikėjų subjektyvios realybės įspūdžių vaizdavimu. Visažinis XIX a. romano pasakotojas keičiamas nepatikimu naratoriumi, o aiški, logiškais ir priežastiniais ryšiais paremta istorija su besivystančiu konfliktu ir jo atomazga – siužeto nebuvimu ir veiksmo vykimu veikėjų galvose, jų psichinėje realybėje. Rašytojai atsisako didaktiškumo, idealizuotų, romantizuotų charakterių portretų, kuriais praėjusi epocha siekė įkūnyti ahistoriškas abstrakčias tiesos, grožio, gėrio idėjas. Modernistiniame romane šie naratyvai griūva: veikėjai vaizduojami visapusiškai, siekiant parodyti ir tamsiąją žmogaus gyvenimo bei psichikos pusę. Jie kenčiantys, frustruoti, nesėkmingi, neužtikrinti savo tikslais, o kūrinys tampa nemalonios tiesos apie save aiškinimosi plotme.

Modernistų programinę nuostatą atspindi šūkis „Menas dėl meno“. Tai tikėjimas meno verte, kylančia iš kūrėjo sąmonės ir jo unikalaus požiūrio į pasaulį, ir meno, kaip priemonės tam tikroms funkcijomis įgyvendinti (pvz., socialinėms, politinėms, pedagoginėms), atmetimas. Tampa svarbu ne tik kas, bet ir kaip parašyta kūrinyje. Todėl rašytojai tarsi amatininkai dirba su kalba, laužydami jos konvencijas, perkurdami sakinių struktūras ir įprastines formuluotes. Kiekvienas jų suformuoja savitą rašymo stilių ir individualų braižą. Ši literatūra sudomins skaitytoją ir istorinio laikotarpio pasaulėžiūrų raiška, ir savo estetinėmis savybėmis.

Ekspozicijos literatūros sąrašas čia.

_

^[1] Virginia Woolf, Mr Bennett and Mrs. Brown, Hogarth Press: London, 1924, p. 4–5.