2024 m. rugsėjo 2 d.

„Išėjęs negrįžti“ – knygų ekspozicija Mariaus Katiliškio 110-osioms gimimo metinėms paminėti

Albinas Marius Vaitkus, vėliau pasivadinęs Mariumi Katiliškiu, gimė Gruzdžiuose (Šiaulių r.) 1914 m. rugsėjo 26 d.

Devintas vaikas iš vienuolikos augo mylimas ir lepinamas aštuonių seserų. Tėvai buvo išprusę, prenumeravo spaudą, pirmieji kaime įsigijo radiją ir dviratį. Dar nesulaukęs penkerių jau išmoko skaityti, šiuos įgūdžius išugdė išsimokslinusi krikšto mama. Vaikystėje su grybautojomis ir uogautojomis M. Katiliškis daug laiko praleisdavo miške, pažino visus medžius ir žolynus – vėliau ši patirtis romanuose atsiskleis įspūdingais gamtos vaizdais. Tėvams persikėlus į Katiliškes, mokėsi Žagarėje, gražiai piešė ir drožinėjo iš medžio. 1936 m. iš tėvų namų buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Šiauliuose radistu, šifruodavo sudėtingas telegramas. Po tarnybos kariuomenėje darbas tėvo ūkyje M. Katiliškio nebetraukė, todėl jis įsidarbino Pasvalio bibliotekos vedėju. Bibliotekoje lankėsi šviesuoliai mokytojai, plunksnos mėgėjai – visa tai sparčiai plėtė būsimo rašytojo literatūrinį akiratį, o prigimtinis talentas pasisėmė būtinosios erudicijos.

Jo, kaip rašytojo, kelias prasidėjo dar neišvažiavus iš Lietuvos. M. Katiliškio kūryba buvo pradėta spausdinti apie 1932 m. įvairiuose to meto žurnaluose: „Karys“, „Naujoji Romuva“ ir kt., tačiau prasidėjus karui, 1944 m., rašytojas nusprendė palikti Lietuvą ir pasitraukė į Vokietiją. Freiburge jis įstojo į meno studijas ir nuodugniai ėmėsi nagrinėti meną. Studijuodamas jau buvo parengęs apsakymų rinkinį, pavadinimu „Prasilenkimo valanda“, kuris, esant karo verpetuose, buvo sunaikintas. Tik 1948 m. Vokietijoje pirmasis M. Katiliškio novelių rinkinys išvydo šviesą. Po metų rašytojas su šeima paliko Vokietiją ir persikėlė į Jungtinės Amerikos Valstijas. Čia jis apsigyveno Čikagos mieste. Norėdamas pragyventi ir išlaikyti savo šeimą, buvo priverstas dirbti alinantį fizinį darbą, tačiau tai jam nesutrukdė rašyti. Čikagoje buvo išleisti visi jo parašyti kūriniai, tokie romanai kaip „Užuovėja“ (1952 m), „Miškais ateina ruduo“ (1975 m) ir kt. Rašytojui buvo svetimas didmiesčio gyvenimas, jį kankino Lietuvos ilgesys. Ieškodamas ramybės ir artimes­nio kontakto su žeme, nusipirko nedidelį sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats pasistatė namą, pasisodino medžių ir įsikūrė sodyboje, tačiau tėvynės ilgesys nenuslopo, visą gyvenimą jis išliko skaudžiai pulsuojantis.

Literatūros kritikai M. Katiliškį akcentuoja kaip intensyvaus žodžio kūrėją. Tai turtingo ir tapybiškai sodraus žodyno rašytojas, autentiškai atskleidęs lietuviško kaimo pilnatvę ir tėvynės praradimo dramą. Jo kūrybos atspirties taškai – žemė, gamta ir gaivalinga žmogaus prigimtis. Rašytoją, visur ir visada ieškojusį pusiausvyros ir harmonijos galimybių, labiausiai žeidė suirusi der­mė tarp žmogaus ir gamtos, gyvybės ir mirties, jauno ir seno, tradicinių vertybių ir modernių vėjų. Jis troško išlaikyti pasaulio ir žmogaus stabilumą. Svarbiausia tai, kad visoje M. Katiliškio kūryboje vyrauja tikroviškumas, nes daugelis jo kuriamų personažų yra susieti su jo paties gyvenimu. Dažnai kurdamas realistiškus aprašymus rašytojas pabrėždavo ir jo aplinkos akiratyje esančių žmonių gana šmaikščius, kurioziškus bruožus. M. Katiliškio kūryba vaizdinga, jo kalba ypač turtinga, joje gausu įmantrių, tekstą pagyvinančių žodžių, kuriais rašytojas savo kūriniuose akcentuoja lietuviško kaimo pilnatvę ir jam artimą tėvynės praradimo dramą. Kaip pagrindinius M. Katiliškio kūrybos motyvus galima įvardyti žemę, gamtą ir svarbiausia – gaivalingą žmogaus prigimtį. Pagal jį žmogus yra atsidavęs savo žemei, pasikliauja ypatinga gamtos numatyta tvarka ir ją gerbia. Kitaip tariant, M. Katiliškio pasaulėjauta yra gana agrarinė, tačiau perteikiama taip, kad ją galėtų suvokti ir jausti kiekvienas. Svarbiausia, kad tai daroma autentiškai, nekopijuojant ir nesilygiuojant į kitus.

Bėgant laikui M. Katiliškis pasiligojo, anksti ėmė silpti jo sveikata, jis atlaikė kelias operacijas: pūslės vėžio, kepe­nų cirozės, kojų kraujagyslių, laikui bėgant kojas apėmė gangrena, jos buvo amputuotos aukščiau kelių. Besidžiaugęs pripažinimu, gavęs Lietuvių enciklopedijos leidyklos, Lietuvos rašytojų draugijos bei Santaros-Šviesos kūrybines premijas bei apdovanojimus, ilgai kankinęsis mirė 1980 m. gruodžio 17 d. Čikagoje. Palaidotas Čikagos lietuvių tau­tinėse kapinėse.

2002 m. Lietuvių literatūros ir meno archyve buvo rastas niekur neskelbtas M. Katiliškio novelių rinkinio „Seno kareivio sugrįžimas“, sukurto 1944 m., rankraštis, kurį 2003 m. išleido leidykla „Šiaurės Lietuva“. M. Katiliškis pripažintas vienu žymiausių lietuvių išeivijos rašytojų, literatūros klasiku, priklausančiu žemininkų kartai, kurio parašyti kūriniai išlieka aktualūs ir šiandien.

Daugiau informacijos apie rašytoją Marių Katiliškį rasite pateiktame bibliografiniame sąraše.

Su knygų ekspozicija galite susipažinti Lituanistikos skaitykloje. Dėl teminės leidinių paieškos galite kreiptis į informacijos paieškos konsultantus skaityklose. Daugiau informacijos čia ›.