2017 m. birželio 20 d.

Joninių nakties belaukiant – įdomybės ir atspindžiai literatūros pavelde

Artėja Joninės, žyminčios ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį, – išskirtinė, papročių gausa ir įvairove pasižyminti šventė, minima daugelyje Europos valstybių. Dažnas žinome mitus menančias svarbiausias Joninių išvakarių apeigas – ne tik žinome, bet ir patys deginame laužus, renkame žoleles, piname vainikus, džiaugiamės vandens teikiamais malonumais: maudomės, kūrename pirtis, plukdome žolynus. Šie papročiai būdingi bene visoms vidurvasarį švenčiančioms tautoms. Vienas iš seniausių, įdomiausių ritualų kviečia ieškoti paparčio žiedo, pražystančio tik šią ypatingą naktį. Šiandien daugelyje Europos šalių ši šventė tapusi nacionaline, visuomenine, religine, glaudžiančia įvairių tradicijų gausą.

Kviečiame susipažinti su įvairiose šalyse sutinkamomis Joninių tradicijomis ir ritualais, taip pat portale epaveldas.lt pavartyti suskaitmenintas vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermanno Sudermanno pjeses „Joninės“ ir „Jonas Krikštytojas“.

Skandinavija

Švedai šeštadienį tarp birželio 20–26 d. gėlių girliandomis puošia namus, kiemus ar balkonus. Suomiai per Jonines vainikais puošia karves, degina laužus, dainuoja dainas ir šoka, šventę paprastai vainikuoja maudynės pirtyje. Danai visą dieną renka žoleles, tikėdami jų gydomąja galia, o Joninių naktį laužuose degina iš šiaudų padarytas raganas, taip simboliškai jas pasiųsdami į tą naktį vykstančią raganų puotą. Norvegai kai kuriuose šalies regionuose rengia teatralizuotas vestuves, simbolizuojančias naujo gyvenimo pradžią. Čia taip pat išlikusi tradicija Joninių naktį puošti laivus žibintais ir plaukti į fiordus.

Panašiai Joninės švenčiamos ir Ispanijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje – šiose šalyse puoselėjamos tos pačios vandens ir ugnies simbolika pažymėtos tradicijos, besiskiriančios tik keliais savitumais.

Slavai

Slavų Kupalo šventė taip pat neatsiejama ne tik nuo ugnies ir laužų, bet ir nuo maudynių. Kupalo naktį žmonės eidavo maudytis į upes, ežerus, tvenkinius, nes tikėta, kad nuo piktųjų dvasių apsaugo ne tik ugnis, bet ir vanduo. Taip pat žmonės rinkdavo gydomąsias žoleles, atlikdavo įvairius ritualus, tikėjo nepaprasta šios nakties galia.

Baltijos šalys

Estai tradiciškai švenčia kaimuose, bendruomenėse. Senovėje merginos šią dieną pindavo vainikus iš 9 skirtingų rūšių gėlių, o juos užsidėjusios ant galvų negalėdavo kalbėti. Laužus degindavo ant kalvų ar prie jūros, kad būtų matyti iš toli. Ugnis reiškė apsaugą nuo tamsos jėgų, šviesos pergalę prieš tamsą, taip pat turėjo padėti saulei pasiekti dangaus viršūnę. Tą dieną estai tradiciškai eina į sauną – pagal jų papročius vantas ruošti visiems metams galima tik iki birželio 24-osios, nes po šios dienos jos esą netenkančios gydomųjų galių.

Latvijoje Lyguo šventė gali būti švenčiama 4–5 dienas. Šioje šalyje birželio 23 ir 24 dienos yra įtrauktos į valstybinių švenčių sąrašą, tad gyventojai džiaugiasi laisvadieniais. Čia nuo seno tikima, kad šiomis vasaros dienomis gamtos jėgos yra stipriausios. Senovėje latviai, norėdami apsisaugoti nuo piktųjų dvasių ir raganų, namus puošdavo ajerų lapais, šermukšnių ar erškėčių šakomis. Dabar dažniau puošiamasi beržų, ąžuolų ar paparčių šakelėmis. Latviai Joninių dieną savo Janius puošia ąžuolo lapų vainikais, o automobilius – bent mažute ąžuolo šakele. Latviai, kaip ir lietuviai, trumpiausią metų naktį ieško paparčio žiedo, degina laužus. Šventinio stalo karalius yra tradicinis varškės sūris su kmynais.

Religiniai šventės atspalviai

Birželio 24 d. – šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Tai – vienintelis šventasis, kurio minima ne mirties, o gimimo diena. Švenčiama ji nuo 506 metų. Po valstybės krikšto šią dieną imta minėti ir Lietuvoje. Jono Krikštytojo šventės dieną jau nuo amžių krikščionys degino deglus, nes jis pats buvo „liepsnojantis ir šviesą skleidžiantis žibintas“. Šv. Jono gimimo dieną dienos ima trumpėti, Kristaus gimimo dieną – ilgėti.

Lietuva

Lietuvoje Joninės jau ne vienus metus yra valstybinė šventė. Mūsų šalyje taip pat išlikusios ir įsitvirtinusios pagrindinės, daugelyje kitų šalių paplitusios minėtos tradicijos. Savo dabartinį – Joninių – vardą šventė įgijo XVI a. pradžioje, kai Bažnyčia šią datą susiejo su Jono Krikštytojo gimimo diena.

Per Joninių šventę senovės lietuviai ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, kaip turinčiam galią ne tik apvaisinti žemę, bet ir suteikti jai jėgos, duodančios vaisių. Tikėta, kad per šią šventę vanduo turįs ypatingą poveikį ne tik augalams, bet ir žmogui, gyvuliams. Dėl to šventės išvakarėse arba anksti rytą ligoniai eidavo į upes ar ežerus maudytis. Sveiki maudėsi, kad apsisaugotų nuo ligų, sustiprintų sveikatą. Nuo tokio maudymosi, esą, seni tapdavę jauni, paprasti žmonės – išmintingi, sugebantys matyti piktus žmones, burtininkus ir raganas. Žmonės maudydavo ir gyvulius, kad jie būtų sveiki ir stiprūs.

Joninių ryto rasa mūsų protėviams – grožio ir sveikatos šaltinis. Kaimo žiniuonės, vilkdamos rankšluostį rasai surinkti, prieš saulėlydį slapčia išbraidydavo pievas. Paskui rankšluostį nugręždavo ir rasą sugirdydavo karvėms, kad duotų daugiau pieno. Manyta, kad nuogam išsivoliojus rasotoje žolėje nekibs jokios odos ligos, oda bus balta, švari ir jauna.

Džiaukimės nakčiai nepasiduodančia šviesa, švęskime ją ir nepamirškime domėtis – tai paprasta, kai paveldas pasiekiamas mygtuko spustelėjimu.