2019 m. balandžio 12 d.

Lakūnai nebuvo tinkamai pasirengę skrydžiui

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta istorikės, žurnalistės, publicistės, istorijos mokslų dr. Gražinos Kristinos Sviderskytės knyga „Lituanica. Nematoma pusė“. Renginyje dalyvavo pati autorė, knygos redaktorius, istorikas dr. Nerijus Šepetys, jį moderavo žurnalistas Dovydas Pancerovas.

Priešistorė

Prieš imdamasi tirti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį, dr. G. K. Sviderskytė jau buvo atlikusi pirmą didesnį tyrimą – parašė biografinę knygą „Uragano kapitonas“ apie Romualdą Marcinkevičių, kūrė dokumentinį serialą. Tuomet ji susipažino ne tik su istorijos temomis, bet ir su istorikais, tarp jų – ir su dr. N. Šepečiu. Visos patirtys vedė į šį rezultatą.

„Pradžia, užuomazgos, mintys – labai miglotos, apie tai, kad reikia pradėti čia kažko ieškoti. Žinoma, prasidėjo nuo to, kad ėmiau skaityti knygas šia tema. Jos į mano rankas suplaukė ne iš universiteto ar istorijos instituto, bet iš žmonių, kurie daug metų tyrinėjo tą temą savarankiškai, mes buvom pažįstami, nuo skaitinių viskas ir prasidėjo“, – prisiminė autorė.

Istorikų žinios ir (ar) mitai apie Lituanicą  

Dr. N. Šepetys prisiminė jau iš pat pradžių pastebėjęs, kad dr. G. K. Sviderskytės darbas buvo labiau akademinis, mokslinis, niekaip netelpantis į žurnalistinių žanrų ribas. Istorikui buvo juokinga, kai ji pradėjo jo teirautis apie Lituanicą, istorinių konkretybių kontekstus. „Pradėjau savęs klausti, kolegų paklausiau ir sužinojau, kad, be mitų ir banalios faktografijos, mes nieko daugiau ir nežinome, nes nėra absoliučiai jokių tyrimų, kuriais galėtume pasiremti. Mes nežinome, kur yra pagrindiniai dokumentai, ką iš jų naujo galime sužinoti, ir, apsiklausę vieni kitus, supratome, kad nežinome nieko. Istorikai žinojo, kad apie Dariaus ir Girėno žygį yra daug pasakojimų ir už jų slypi kai kada gal ir nelabai gera valia. Buvo labai aišku, kas tų pasakojimų kūrėjai. Mes galėjome papasakoti apie pasakojimus daug istorijų, buvo įtarimų, kad čia daug ideologijos ir šiek tiek mito, bet negalėjome pasakyti nieko tikro apie tai, kaip buvo iš tikrųjų“, – neseną istorikų patirtį apibūdino N. Šepetys.

Pirminis projekto variantas

D. Pancerovas pastebėjo, kad iš pradžių dr. G. K. Sviderskytė ketino sukurti daugiaformatį projektą, skirtą televizijai, radijui, spaudai, bet vėliau, dr. N. Šepečio paskatinta, ėmėsi disertacijos. Porą metų trukęs galynėjimasis su informacijos srautu liko be atsakymo, kur ir kaip jį išskirstyti, kad jis pasiektų auditoriją ir iš paskirų fragmentų susidarytų bendras vaizdas. Tada buvo sukurtas mokslinio tyrimo objektas ir knygos autorė įstojo į istorijos doktorantūrą.

„Paminėsiu tik kelis, nepriimkite, kad jie patys svarbiausi, jie – vieni iš svarbiausių“

Atsakydama į D. Pancerovo klausimą dėl šaltinių, kuriais remtasi knygoje tyrinėjant Lituanicos istoriją, dr. G. K. Sviderskytė paminėjo Lietuvos centrinį archyvą. Jame aptikti Tarpžinybinės komisijos bylos likučiai. Tada tyrėja suprato, kad trūksta medžiagos ir ji išblaškyta, bet čia pat – jos liekanos. Vytauto Didžiojo karo muziejuje svarbesnės medžiagos nerasta. „Bet buvo Vašingtonas, tiesa, dar Čikaga. Po Vilniaus, Kauno – dar Čikaga, ten Dariaus archyvas. Pirmas vizitas – visiškas fiasko, nes archyvas buvo rastas, perkeltas, šiek tiek parodytas visuomenei, vėl dingęs. Aš atvažiuoju – jo nėra. Bet aš žinojau, kas turėjo būti. Vėl radau kažkokius likučius, ir pasisekė, kad pats muziejus buvo tikrai suinteresuotas atrasti tą kažkur besantį turtą, kurio 20 metų niekam neprireikė ir prieš tai jis jau 20 metų išgulėjo kaži kur, ir tada vis dėlto buvo surastas. Tai štai, Čikagoje Dariaus archyvas – didžiulis, geras turtas. Ir tada – Vašingtonas, čia buvo netikėčiausias ir, manau, galbūt, na, jeigu reikėtų reitinguoti, ko gero, gal ir drįsčiau sakyti, gal ir pagrindinis radinys – Valstybės departamento specialiosios bylos, tarp jų transatlantinių lakūnų Felikso Vaitkaus, Dariaus ir Girėno ir kitų“, – mokslinių šaltinių paieškas vardijo dr. G. K. Sviderskytė.

Dr. N. Šepetys pabrėžė nežinąs, ar kas iš XX amžiaus istorijos tyrinėtojų bent per pastaruosius 10–15 metų būtų peržiūrėjęs tokį kiekį ir tokio lygio medžiagos kaip knygos autorė. „Ir užsispyrimo reikėjo, ir vaizduotės, ir savotiško mokslinio įniršio, pavyzdžiui, sugebėk leistis į tokią avantiūrą: rekonstruoti, kokie orai buvo 1933 metų liepos viduryje“, – komentavo istorikas.

Tai nėra knyga apie aviaciją, tai nėra Stepono Dariaus ir Stasio Girėno biografijos, tad apie ką ši knyga?

Autorės žodžiais, knyga paremta disertacija, kuri rašyta, taisyta ir apginta dirbant Istorijos fakultete. „Žinoma, istorikai domisi įvairiomis temomis, ir aviacijos istorija, bet egzistuoja griežta skirtis. Nuoširdus mūsų pasakojimas, kurio šerdis ir yra mitas apie Lituanicą (ir pašovimas, ir pagrindiniai vaizdiniai, audros, žaibai, vargšai lakūnai, kurie neišgalėjo, bet vis tiek išskrido), jo fonas, jo tema yra aviacija, bet kai nagrinėjame istorinį vyksnį, įvykius ir reakcijas, turime daryti skirtį tarp fono ir istorinio įvykio. Prioritetas skiriamas politikai, diplomatijai, teisei, nes be jų neįmanoma šios istorijos nei suvokti, net pradėti nagrinėti“, – aiškino autorė.

Dr. N. Šepetys komentavo, kad knygoje regime žmones su jų sumanymais ir planais, besiplėtojantį veiksmą – pasirengimą ir patį skrydį, visų šios katastrofos priežasčių tyrimų (ne tyrimų) aprašymus, keistus pasakojimus ir istorijas. „Ir galimi veiksmai, ir realūs veiksmai, ir apie tuos veiksmus sukurti vaizdiniai ar pasakojimai yra Gražinos tyrimų objektas. Tik ji iš tikrųjų žiūri, kaip viskas klostėsi, turėdama mintyse tai, kad jau esam apsupti mito, ir ji grumiasi, neina iškart prie to, kaip buvo iš tikrųjų, o grumiasi su vaizdiniais, todėl tyrimas visą laiką turi tarsi dvigubą dugną ir todėl yra labai sudėtingas. Negali imti tiesiai ir tyrinėti, turi nuolatos įveikti vaizdinių jūrą. Bet tai galioja, jeigu kalbame apie XX amžių, beveik viskam Lietuvos istorijoje, kitaip sakant, viskam, prie ko prisilietė komunistai. Visada, prie bet kokio įvykio prisiliesdami, jie atsineša pasakojimą. Dažniausiai jų pasakojimas eina pirmiau veiksmo, įsikišimo, kiekvienas dalykas apipinamas sugebėjimu jį apžaisti. Aišku, ne tik komunistai žaidė šitoje Dariaus ir Girėno istorijoje, bet jie, ko gero, labiausiai viską suvėlė, nes visus kitus mitus ar ideologijas labai lengva išardyti, o su tuo, ką jie čia padaro, labai sunku susitvarkyti. Beveik neįmanoma išpinti“, – mito ypatumus narpliojo istorikas.

Darius – žmogus orkestras

Renginio moderatorius atkreipė dėmesį, kad nors knyga ir nėra biografinė, ji prasideda trumpu asmenybių apibūdinimu. Dr. G. K. Sviderskytė dar kartą pabrėžė, kad biografinio tyrimo ji neatliko, vis dėlto, prireikus knygoje apibūdinti lakūnus, ji buvo ypač susitelkusi į S. Darių, nes nekyla abejonių, kad tai buvo jo projektas, jo idėja, „jis čia buvo žmogus orkestras“.

„Darius išsiskiria kaip alfa ir omega, nuo jo viskas prasidėjo ir, tiesą pasakius, ta lemtinga žūtis daugeliu atžvilgių susijusi su jo asmenybe, su jo priimtais sprendimais, tiesiog su jo valia. Sakyčiau, kad Darius, man toks susidarė įspūdis, buvo vedamas neblėstančio tikėjimo, kad jam pagaliau pasiseks pasitarnauti tėvynės labui, bet taip, kaip jis nori, kaip jis tai suprato 1920 metais, kai dar keliavo į Lietuvą iš Valstijų, nes juk buvo emigrantas. Jis buvo natūralizuotas Amerikos pilietis, Amerikos veteranas. Ten jis įsitraukė į lietuvių veteranų organizacijas ir jo karjera jau klostėsi puikiai, bet vėliau jis sakė: buvo mano apsisprendimas – palikau šviesią ateitį ir išvykau į Lietuvą, rizikavau, viską atidaviau. Jis tikėjosi Lietuvoje tapti karininku ir čia dirbti, na, kaip jūs sakėte, lenkams kailio perti pirmiausia. Vėliau dalyvavo Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje, tai, matyt, buvo toks jo karjeros blyksnis, bet jis buvo labai nepatenkintas, tiesą sakant, jam ten nepasisekė pasiekti to, apie ką jis svajojo, ir skrydžio idėja galiausiai virto vienu iš būdų įgyvendinti jį persekiojusią svajonę. Tai buvo žmogus, kuris nesitraukė“, – kalbėjo autorė.

Žvilgsnis į S. Girėną – kaip į neišvengiamybę, bet su viltimi

Pasak dr. G. K. Sviderskytės, Darius į Girėną žiūrėjo kaip į neišvengiamybę, bet su viltimi, kad jis staiga stebuklingai pramoks valdyti naują orlaivį, įgaus aklojo skridimo patirties. „Bet visi suprantam ir pats Darius suprato, kad niekas taip greit nesidaro, ir jų sąlygos, galimybės ruoštis skrydžiui, kaip įgulai, buvo tragiškos. Jis turėjo daug vilčių ir noro, juk visi nori turėti tobulą antrąjį pilotą, bet S. Girėnas buvo toks, koks buvo: puikus lakūnas, bet, tarkime, kalbėti vien apie S. Girėno solo skrydį per Atlantą mes negalime. Tai jau buvo kitokios kvalifikacijos lakūnas. Ir jo licencijoje šiek tiek kitoks įrašas“, – teigė dr. G. K. Sviderskytė.

Pirmasis griūvantis mitas

D. Pancerovas pastebėjo, kad knygoje išryškinti tikrieji S. Dariaus ir S. Girėno santykiai – ko gero, pirmasis griūvantis mitas, nes jie buvo laikomi neišskiriama pora. Be to, stebina žinia, kad jiedu turėjo finansinę sutartį. Kyla klausimas, kokie iš tikrųjų buvo jų santykiai? „Aš sakyčiau, kad toji sutartis liudija du dalykus: pirma, galėtume sakyti: „Kaip čia dabar, jie nebuvo nei sielos dvyniai, nei dar kokie nors?“ Bet, kita vertus, mano manymu, visame tragiškame Lituanicos pasirengimo etape sutartis buvo vienas iš stipresnių, geresnių dalykų, nes daug procedūrų reikėjo įgyvendinti, dėl daug dalykų susitarti, daug institucijų ir pareigūnų, ir tarnautojų tame turėjo dalyvauti, bet visko Darius vienas nespėjo, o viską jam reikėjo daryti vienam. Tad aš vertinu tą sutartį tikrai kaip pažangų, gerą, projektui labai naudingą ir jų santykiams labai reikalingą dokumentą. Kitas dalykas, kai pagalvoji, kad jie sutartį turėjo derinti devynis mėnesius ir kad tas galutinis suderinimas buvo toks, sakyčiau, įtemptas, nes yra išlikę Dariaus advokato laiškai, tai visaip galima manyti, bet aš noriu pasakyti, kad tik parodau, kokie čia dokumentai, ir nenoriu per daug savo įsivaizdavimų... čia ne mano užduotis“, – apibendrino autorė.

Dr. N. Šepečio pastebėjimu, herojai dr. G. K. Sviderskytės knygoje nuolat pasirodo realiose situacijose, kaip mes visi – atsiduriame kokioje nors situacijoje ir paaiškėja, kas vyksta iš tikrųjų, – taip ir čia. Autorė randa juos tose gyvenimo situacijose, kuriose gal jie nenorėjo, kad juos kas pamatytų, bet tai buvo viešos situacijos, jas visi ten matė. Hagiografiniai biografai pagražina, o čia lakūnai aprašyti tokie, kokie buvo.

Katastrofa

Autorė dar kartą pabrėžė, kad didelė Lituanicos nesėkmė buvo nesuderintas skrydžio planas. Formaliai apie jos skrydį niekas nebuvo informuotas. Lituanica išskrido staiga, netikėtai ir dėl to šokas ištiko Lietuvos aeroklubą, kuris vienintelis mūsų šalyje iš tikrųjų laukė ir organizavo sutiktuves Kaune. Bet jis buvo atskirtas nuo pasiruošimo dar kovo mėnesį, balandį aeroklubo pirmininkas jau panikavo: „Mes nieko nebežinom, per kur jūs skrisit, kada jūs skrisit, duokit kokių nors žinių, mes norim jus sutikti.“ S. Darius nekomunikavo, kitaip tariant, nieko nežinojo nei Kaunas, nei Berlynas. Kilus katastrofai, tai buvo labai blogai. Pirmiausia, kai atėjo žinia, kad kažkas rasta, yra žuvę žmonės, į Berlyną netikslios žinios greičiausiai sklido iš Kudamo kaimelio ir Rozentalio, esančio greta, ir ypač iš Soldino. Buvo pranešama, kad gal tie žmonės buvo gyvi, gal lenkai, gal jie ten nusileido ar nukrito. Niekas negalėjo susigaudyti, kad čia turėjo skristi dar vienas transatlantinis orlaivis, nes kitas Atlantą perskridęs lakūnas Vilis Postas, kuris buvo parengęs skrydžio planą ir laiku jį deklaravęs, apie skrydį pranešęs JAV pasiuntinybei Paryžiuje, jau buvo nusileidęs Berlyne ir skrido toliau.

„Kai mūsiškiai atskrido, niekas nežinojo, ar jie išvis beskrenda. Nebuvo jokių žinių. Tai labai pakenkė tyrimui, nes institucijos užtruko reaguoti ir, tarkim, oro policijos pareigūnai iš Tempelhofo jau vėluodami išvažiavo į įvykio vietą. Pasiekė ją praėjus maždaug dvylikai valandų nuo katastrofos, tai ar įsivaizduojate, ką reiškia kriminalistui tirti ne nusikaltimą, bet, pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo vietą, kai jau šitiek praėję laiko, ten dešimtys ar šimtai žmonių jau buvo pribėgioję, pripėdavę, kažko prisirankioję, tai, kriminalistų terminais, jau užteršta vieta ir pagaliau tai pakenkė pačiam tyrimui“, – pasakojo istorikė.

Ką apie tolesnius įvykius byloja dokumentai

Dr. G. K. Sviderskytė pasakojo, kad viskas pradėta pakuoti, dėlioti, vežti į Kauną, nors dar nebuvo žinios iš giminių Čikagoje. Tąsyk Vašingtono pozicija buvo vienareikšmė, generalinis konsulatas pirmoje telegramoje, informuodamas valstybės sekretorių apie nelaimę, prašė nedelsiant pranešti, kokia yra artimųjų valia ir kas bus daroma su palaikais, nuosavybe. Kauno pasiūlymas ir iniciatyva viską imti į savo rankas Berlynui labai tiko, tad šalys bendradarbiavo. Pasak JAV, Vokietija buvo visiškai nešališka dėl šito skrydžio: jokio priešiško ideologinio intereso nebuvo, teisiškai procedūros vyko kaip visuomet. Buvo paprašyta artimųjų valios ir laukta signalo iš Vašingtono, ką daryti toliau. Generalinis konsulatas būtų reagavęs – jokio signalo nebuvo. Niekas nieko nepasakė. Ir tuomet generalinis konsulatas pranešė Vašingtonui, kad lietuviai ėmėsi veiksmų, kad amerikiečiai, esantys Berlyne, nemato pagrindo tam prieštarauti. Taigi, jeigu giminės irgi sutinka, viskas tebūnie taip. Viskas taip ir susiklostė.

Kaip reagavo artimoji aplinka

Artimoji aplinka, autorės nuomone, reagavo pavyzdingai: gerbė lakūnus tokius, kokie jie buvo. Ir geriausiai tai matė šeimų nariai, bendražygiai ir draugai. Reikia turėti valios ir stiprybės gerbti žmones tokius, kokie jie yra, nes jie to verti – ir nepykti, nesibarti, vienas kito nekaltinti: „O kodėl jie ne tokie, kaip aš noriu?“ Todėl, kad jie asmenybės. Daug visokių skaudulių paskui ištiko. „Kodėl, pavyzdžiui, sutartyje žmonės sutarę po skrydžio bendradarbiauti tik šešis mėnesius, kartu „turėjo išbūti“ visus tuos trisdešimt penkerius metus: jų palaikai ir iro, ir puvo, pelijo, buvo tyrinėjami, mėsinėjami, užkasinėjami, slepiami ir vėl perlaidojami, ir visada kartu, nors, beje, pirmų valandų po katastrofos chronologija atskleidžia, kad tai toli gražu nebuvo jų šeimų pageidavimas“, – komentavo dr. G. K. Sviderskytė.

Pasak dr. N. Šepečio, iš teisybės, pagal susitarimą, sveiką protą ir logiką, Amerikos piliečių kūnai ir jų turtas turėjo būti grąžinti į Čikagą, ten jie turėjo būti garbingai palaidoti. Susiklosčiusios aplinkybės ir atsitiktinumai lėmė, kad lakūnai atsidūrė Lietuvoje, jie tapo mūsų herojais, bet „reikalas tai iš principo amerikoniškas“, nes tai buvo Amerikos lietuviai.

„Yra tokių skaudulių, su tuo susijusių, bet artimiesiems užteko valios ir stiprybės iš tikrųjų išgyvenant juodą netektį, juk, pavyzdžiui, Dariaus motina po katastrofos gyveno tik kelis mėnesius, bet artimiesiems vis tiek užteko valios ir jėgų gerbti juos tokius, kokie jie buvo. Mes taip pat turime to išmokti, pavyzdys yra“, – sakė autorė.

... ir sėdo į mažą lėktuvėlį, nes ten, imperializme, laimės nerado

Tai, kad trūko pinigų, yra viena iš populiaraus naratyvo dalių, kurios buvo itin palankios sovietų ideologams. Lakūnų „biednumo“ įvaizdis buvo netikslus. Kaip minėta, sovietmečiu sklandė pasakojimas, kad štai kilę iš vargšų jie ir buvo vargšai, ir sėdo į mažą lėktuvėlį, nes ten, imperializme, laimės nerado, skrido per fašistų žemę ir, aišku, fašistai juos pašovė. Tai viena iš tokių netikslių žiūrų. Lakūnų rekordininkų tais laikais buvo labai daug, o visuomenė nebuvo aptekusi pinigais. Buvo ūkio krizė, ji atsirito ir į Europą: Vokietiją, Lenkiją ir Lietuvą.

Pabrėžtina, kad yra gana dideliu darbu pagrįsta šaltinotyra – pakankamai medžiagos ir svarių duomenų apie pasiruošimą skrydžiui.

„Skrydžiui pasirengti reikia šiek tiek daugiau negu maišo pinigų. Yra procedūros, yra sudėtingas projektas. Veiklos, nežinau, yra gal keturios vienu metu, ir bėda ta, kad Darius pats vienas turėjo jomis užsiimti. Pavyzdžiui, kai mes kalbame apie Lituanicos skrydžio plano rengimą, neturime omenyje, kad jis atsisėdo prie žemėlapio, pasiėmė vieną lapą – ir tai buvo skrydžio plano sukūrimas. Tai labai sudėtingas procesas ir, be to, jį reikėjo legalizuoti. Šis procesas aviacijos ir pačių lakūnų saugumui buvo dar ir biurokratizuotas. Ir oro teisė dar kaip tik kito, kitaip sakant, reikia matyti visą tą kompleksą, ko reikėjo skrydžiui parengti. Mūsų žiūra iš to populiaraus pasakojimo yra labai siaurutė: mes matom pinigus ir į juos telkiam dėmesį. Bet reikia suvokti, kad tris maišus galėjai turėti, bet niekur nenuskristi“, – atkreipė dėmesį tyrėja.

Padėtis Vokietijoje

„Kol Darius parengė skrydį, senosios Vokietijos neliko, ir niekas to nesitikėjo ir nelaukė. Niekas nesuprato, kas vietoj jos atsirado – liepos mėnesį nacionalsocialistai sukūrė visiškai hegemonišką valstybę, parlamentarizmas dingo“, – sakė istorikė.

Ten buvo karštų židinių, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir pasiuntinybė turėjo labai daug darbo Berlyne – buvo labai įtemptas laikas. Vokietija virto kita valstybe.

Dr. G. K. Sviderskytė teigė, kad Vokietijos nuostata dėl oro erdvės ir oro apsaugos buvo dvejopa. Įkūrus Aviacijos ministeriją, pirmiausia buvo telkiama draugijos, būreliai, organizacijos oro erdvei stebėti. Hermannas Göringas iš karto subūrė nacionalinę organizaciją, kurios tikslas buvo sukurti sistemą: kad ir kur būtų pamatytas neidentifikuotas orlaivis, signalas apie jį turi bemat pasiekti telefoninių ryšių centrą, nes aviacija tapo naujos rūšie karyba, ir tai buvo didžiausias prioritetas. Be to, buvo savotiškai kurstoma isterija, vykdomos propagandinės akcijos, pratybos, visa tai buvo ką tik prasidėję (birželio–liepos mėnesiais). Vokietijai tai buvo iš tikrųjų nacionalinis prioritetas, vėliau atsiskleidė dar vienas dalykas: diplomatams žinant, bet garsiai nekalbant buvo kuriama karinė infrastruktūra: statomi nauji aerodromai, nauji švyturiai ir pan. Diplomatai tai stebėjo ir pranešdavo Vašingtonui. „Lituanica įkrito į tokį labai karštą laiką ir į labai prastą vietą“, – apibendrino žurnalistė.

Lietuvos ir Vokietijos santykiai, įvykus katastrofai

Dr. N. Šepetys šioje vietoje pridūrė, kad, ko gero, būta abiejų pusių baimės: kad tik ko nors Klaipėdos krašto aktyvistai nepadarytų, kas Lietuvą galėtų versti negatyviai reaguoti, o Vokietiją – provokuotų pozityviai įsikišti, kas visiškai neatitiko jos užsienio politikos planų. Hitleris ir artimiausia jo aplinka nerimavo, kad tik vokiečių aktyvistų iniciatyvos nesukeltų nederamų atgarsių užsienyje, jie apskritai vengė visko, kas galėtų paskatinti įsikišti Prancūziją ir pirmiausia Lenkiją, nes Vokietija neturėjo absoliučiai jokių galimybių apsiginti nuo išorinės, tegul ir demonstratyvios, intervencijos. Lenkija, pavyzdžiui, galėjo okupuoti Vokietiją turbūt per savaitę. Be jokio reguliaraus pasipriešinimo. Vokietija neturėjo kariuomenės, slapta ginklavosi padedant Sovietų Sąjungai, bet neturėjo jokių struktūrinių sisteminių galimybių pasipriešinti jokiai tiesioginei užsienio karinei intervencijai. Klaipėda buvo vienas iš tų taškų, kuriuose vietiniai vokiečiai buvo labai aktyvūs, tad Vokietijos valdžia darė viską, kad juos sutramdytų. Ir Lietuva labai bijojo, kad čia ko nors vokiečiai neskatintų, bet ji nežinojo, kad vokiečiams svarbu susitvarkyti vietoje. Kitaip tariant, tuo metu dideles vidines transformacijas atliekanti Vokietija buvo gana pažeidžiama ir lėktuvo krytis jiems buvo labai jautrus įvykis.

Vokiečiai iš tikrųjų padarė viską, kad problemas kuo greičiau užglaistytų. Jie labai stengėsi, kad tik kas nors kam nors neužkliūtų. Ir Lietuva jiems atrodė pavojinga šalis, turinti bendražygių. Nebuvo to pasipūtimo ir rasinio pranašumo, elgėsi civilizuotai, aišku, kiek naciai gali būti su kitais civilizuoti.  

Dr. G. K. Sviderskytės žodžiais, pasižiūrėjus į tuo metu kas valandą siuntinėjamus dokumentus, į reakcijas ir sąveikas tarp Kauno ir Berlyno, nė viena šalis neturėjo pretenzijų viena kitai. Pavyzdžiui, visuomeninių organizacijų, Lietuvos aeroklubo atstovai kitą dieną nuvykę sakė, kad gavo tokią informaciją, kokios prašė, vokiečiai viską parodė, lygiai tokį patį įspūdį susidarė pasiuntinybės tarnautojai. Turint omenyje pačių amerikiečių užklausas dėl Lituanicos katastrofos, bendradarbiavimas su vokiečiais buvo tiesiog fantastiškas.

„Aišku, Lituanicą jie nupylė, nes pas juos kas šimtas jardų kulkosvaidžiai“

Šie anoniminiai pranešimai, kaip sako knygos autorė, pasklido iš socialdemokratų, išguitų iš Vokietijos ir įsikūrusių Lenkijoje bei Čekijoje, terpės. Tai vokiečiams buvo kaip peilis po kaklu, jie darė viską, kad šį šmeižtą užgesintų nedelsiant. Beje, gandai jau buvo pasiekę Kauną ir išspausdinti laikraščiuose. Vokiečių pasiuntinybė paprašė Lietuvos užsienio ministerijos tokių dalykų neskelbti. Užsienio ministerija taip ir pasielgė, žmonės liko nesupratę – vieną dieną pranešama, kad Lituanica pašauta, kitą dieną – kategoriškas paneigimas: „Ne, nepašauta“ ir daugiau jokių komentarų. Iš tikrųjų tai atrodė kaip sąmokslas.

„Jūsų tikėjimo niekas neatims, bet tikrai vokiečiai šito lėktuvo nepašovė“, – reaguodamas į auditorijos užduodamus klausimus, dar kartą pabrėžė istorikas dr. N. Šepetys.

Knyga atkuria įvykius, bet mitas lieka gyvas

Pasak dr. G. K. Sviderskytės, iš karto po katastrofos buvo sukurtas idealizuotas mitas, suformuotas Antano Gustaičio Pakomisės akte. Šiame dokumente buvo parašyta, kad lakūnai buvo pasirengę puikiai. Vėliau, pasirodžius Petro Jurgėlos knygai „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“, mitas tapo romantizuotas, „Soldino miško paslaptis“ – P. Jurgėlos nukaldinta frazė. Ji, pasak knygos autorės, išėjo į literatūrą kaip oras, kuriuo kvėpavo daug mūsų autorių. Vėliau jis buvo ideologizuotas abiejose pusėse: Lietuvoje ir Amerikoje, nes išeiviai metė diskusijas dėl istorijos, didžiausias prioritetas buvo valstybingumas, Lituanicos sukaktis tapo politinių mitingų akstinu.   

Knygos autorė laikosi nuomonės, kad jos tyrimai mitą nei praturtina, nei sugriauna. Dr. N. Šepetys sako, kad S. Darius ir S. Girėnas mums yra brangūs, laikomi tautos herojais. Kitas dalykas, labai svarbu, kaip viskas buvo iš tikrųjų, nes iki dr. G. K. Sviderskytės knygos pasirodymo apie daug senesnius istorinius įvykius skaitėme daugiau negu apie Lituanicą. Kai kuriems žmonėms pasakojimų, vaizdinių ar mitų neužtenka. Jiems reikia tiesos. Kad būtų kur pasižiūrėti ir sužinoti. Šiuo metu išsamiausias šaltinis istorinės tiesos paieškoms – dideliu darbu pagrįsta „Lituanica. Nematoma pusė“.

Visą knygos pristatymo įrašą galite rasti čia ›