Birželio 14–15 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko trečiosios Adolfo Damušio politinių studijų dienos, kurias kasmet organizuoja Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras. Šių metų mokslinės konferencijos tema – „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“
Invokacija renginį pradėjęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, pažymėjo, kad „minint Gedulo ir vilties dieną ir pradedant konferenciją apie Europos sąžinę ir totalitarizmą, svarbu ir mums padaryti sąžinės peržvalgą – asmeninę ir visuomeninę, nepamiršti praeities, nepamiršti Aukščiausiojo gailestingumo ir mokytis iš savo ir kitų klaidų. Tai mums priminė beveik prieš metus į Lietuvą atvykęs popiežius Pranciškus, savo pirmojoje kalboje nukreipęs mūsų dėmesį ir į praeitį, ir į viltingą ateitį.“
„Simboliška, kad ši konferencija organizuojama rezistencijos kovotojo Adolfo Damušio 111-ųjų gimimo metinių išvakarėse. Jo gimimo diena yra birželio 16-oji, – per renginio atidarymą sakė Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja Sandra Leknickienė. – Taip pat 1940-ųjų, 1941-ųjų birželio mėnesį vyko lemtingi Lietuvos istorijos įvykiai, kurie rūpėjo A. Damušiui, kuriuose jis pats dalyvavo, kuriuos svarstė savo raštuose istorijos temomis.“
Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja S. Leknickienė priminė, kad 2013 m. Mykolo Romerio universitete įsteigtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centras nuo 2017 m. veiklą plėtoja Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje. Centro akiratyje – demokratinės minties raida XX amžiuje. Tai ir Lietuvos valstybės formavimasis ir kūrimas, jos pažanga, visuomenės laikysena įvairių santvarkų, okupacijų, laisvės ir nelaisvės sąlygomis. „Lietuvos nacionalinės bibliotekos ir Adolfo Damušio centro indėlis į Lietuvos demokratinės politinės minties raidos ir istorinio paveldo tyrimus neabejotinai labai svarbus, – teigė kalbėtoja. – Šiuos kilnius darbus lydi ir vienija mūsų visų tikėjimas demokratinėmis vertybėmis, antitotalitarinis nusiteikimas bet kokio prievartinio režimo ir žmogaus pajungimo jo tarnystei atžvilgiu.“
„Esu įsitikinusi, kad būtina gvildenti ir atskleisti vis daugiau istorinės atminties atradimų, – teigė Gintė Damušytė, Lietuvos ambasadorė Danijos Karalystėje ir Islandijai bei viena iš Adolfo Damušio demokratijos studijų centro steigėjų. – Lietuvai, jos akademinei bendruomenei ir platesnei visuomenei rūpi per šias studijų dienas aptariamos temos, nes visų laikų okupantai nuosekliai stengdavosi ištrinti istorinę atmintį, ją pajungti saviems tikslams. Kad ir kaip keista, pastangos demokratijos sąlygomis tyrinėti, įprasminti ir giliau apmąstyti šalies ir jos žmonių patirtį akistatoje su totalitariniais režimais kartais sulaukia prieštaringos reakcijos.“
Prof. Arūnas Gumuliauskas, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, išreiškė apgailestavimą, kad kol kas negalime atsakyti į visus mums rūpimus klausimus, kad vis dar nesiimama tyrinėjimų, kurie būtų paremti nauja metodologija, tarptautinės teisės principais, bet plėtojami iš esmės sovietinės istoriografijos požiūriai į XX a. vidurio įvykius Lietuvoje. „Istorijos specialistai, kurie šmėsčioja televizijos ekranuose, – pasak kalbėtojo, – tiesiog mąsto empiriškai. Man kelia nuostabą: kodėl šitiek metų nieko nedarėme arba darėme per mažai: kapstėmės neesminiuose reikaluose, kai patys esmingiausi klausimai iki šiol nėra ištyrinėti, neatsakyta į pagrindinius klausimus.“ Ši konferencija, kaip ir ankstesnės, A. Gumuliausko nuomone, prisideda prie to, kad istorijos tyrinėjimai pamažu atsigręžia į nuodugnius, Lietuvai labai svarbius XX a. vidurio įvykius.
Kazickų šeimos vardu konferenciją pasveikino Jūratė Kazickaitė, Kazickų šeimos fondo prezidentė. „Mums yra džiaugsmas ir garbė remti viziją ir darbus laisvai Lietuvai, mūsų šeimos patriarcho Dr. Juozo P. Kazicko (1918–2014) ir jo bendraminčių dirbtus išeivijoje ir Lietuvoje, kuriuos tęsiat Jūs“, – rašoma sveikinimo laiške. Pasaulio lietuvių bendruomenės vardu susirinkusius į renginį pasveikino išeivijos lietuvių visuomenės veikėja iš Kalifornijos Angelė Nelsienė ir Lietuviškų studijų ir tyrimo studijų centro vadovai dr. Robertas Vitas ir Kristina Lapienytė.
Konferencijos pranešimai
Istorijos tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, skaitė pranešimą „Lietuva tarp dviejų totalitarinių režimų: Europos sąžinė ir istorinė atmintis“. Dr. Kristina Burinskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikė, pranešime „KGB kova prieš rezistenciją ginklu ir žodžiu: šmeižto ir dezinformacijos akcijos“ nagrinėjo sovietinių okupacinių jėgų kovos prieš lietuvių rezistenciją metodus, kuriais buvo derinamas fizinis kovotojų likvidavimas su jų moraliniu naikinimu, šmeižto ir dezinformacijos akcijomis. Filosofas ir istorikas prof. dr. Kęstutis Skrupskelis, analizuodamas to meto dokumentus, svarstė klausimą „Laikinoji vyriausybė bandė žydams kenkti ar padėti?“ Jo išvada: Laikinoji vyriausybė bandė žydams padėti, nors to padaryti neįstengė. Istorikas dr. Ramūnas Labanauskas, Lietuvos jėzuitų provincijos archyvaras apžvelgė VLIK genezę ir veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, katalikiškų ir laicistinių grupių konfrontaciją, nagrinėjo jų priežastis.
Antrą konferencijos dieną žurnalistas Valdas Vasiliauskas nagrinėjo nuolatines įtampas tarp siekio kurti nepriklausomą valstybę ir demokratiškai ją tvarkyti, o istorikas, Klaipėdos universiteto prof. dr. Valdas Rakutis aptarė „demagoginės demokratijos“ turinį, išryškindamas jos pavojus šiandienos demokratijai.
Į totalitarinių režimų prigimtį pažvelgta ir per asmenybių likimus. Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros prof. dr. Sigutė Radzevičienė skaitė pranešimą „Ignas Šeinius: ir be diplomato regalijų – poste“. Istorikė dr. Milda Janiūnaitė, istorinio klubo „Prūsa“ pirmininkė, kalbėjo apie žymaus baltisto, Prūsijos lietuvio Jurgio Gerulio darbus ir likimą Antrojo pasaulinio karo metais „Asmenybės likimas totalitarizmo laikotarpiu: Jurgio Gerulio atvejis“. Nacionalinio muziejaus istorikė dr. Aistė Petraukienė, Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio pirmininkė, aptarė likimą rezistento, kuriam buvo įvykdytas mirties nuosprendis, kai jis legalizavosi: „Atvertus partizano Jono Junoko-Rutenio dienoraštį: paprasto žmogaus nepaprastas gyvenimas“.
Teisės filosofas ir teoretikas prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila kalbėjo apie liberaliąją demokratiją ir situacinį totalitarizmą. Jis pabrėžė, kad „įstatymo viršenybė“ ir „teisės viršenybė“ toli gražu nėra tas pats, kadangi dažnai priimami įstatymai, pagal kuriuos sudaromos sąlygos valdžiai ar tam tikroms interesų grupėms savavaliauti. Tai ir yra „situacinis totalitarizamas“, pritaikomas atskiriems atvejams ar žmonėms pagal reikalą ir konjunktūrą.
Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis kalbėjo tema „Rezistencija moksleiviškame kine“ ir demonstravo ištraukas iš moksleivių sukurtų filmų. Vasaromis jis rengia moksleivių kūrybines stovyklas, kuriose vaikai iš įvairiausių šeimų, iki tol dažniausiai nieko nežinoję apie Lietuvos partizanus, buvę šiai temai abejingi ar net priešiški, susipažįsta su pokario istorija, susitinka su laisvės kovų dalyviais. Paskui vaikai patys rašo kino scenarijų, pasiskirsto vaidmenimis, patys iškasa ir įrengia partizanų bunkerį, jame „apsigyvena“, tampa „partizanais“. Ir sukuria apie juos (save) filmą. Persikūnijimas į Lietuvos partizanus, pasak kalbėtojo, daro paaugliams didžiulį poveikį ir keičia supratimą. Tai patvirtino parodyti moksleivių filmai.
Konferencijos pabaigoje buvo surengtas simpoziumas „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“ Dr. Arūnas Bubnys, dr. Bronius Makauskas, dr. Kęstutis Skrupskelis ir V. Valiušaitis aptarė išklausytus pranešimus ir apibendrino konferencijoje pristatytas idėjas. Buvo priimta rezoliucija.
Kviečiame sekti informaciją Nacionalinės bibliotekos interneto svetainėje ir „Facebook“ paskyroje, kur artimiausiu metu pateiksime daugiau konferencijos medžiagos ir rezoliucijos tekstą.
Daugiau akimirkų iš renginio rasite čia ›