2019 m. rugpjūčio 13 d.

Rusijos perspektyvos, scenarijai Lietuvai ir šviesi biokapitalizmo ateitis

„Senos ir naujos, esamos ir būsimos atominės elektrinės Lietuvą daro branduoline galimo pilietinio karo Rusijoje įkaite“, – rašoma prof. dr. Zenono Norkaus knygoje „Du nepriklausomybės dešimtmečiai“. Apie knygoje pateiktus scenarijus, kas Rusijos pilietinio karo metais gali nutikti mūsų šaliai,  Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje Z. Norkų kalbino bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojas Arūnas Brazauskas. Moderatorius pabrėžė, kad pastaruoju metu panašų scenarijų Rusijai pristatė ir laikraštis „New York Times“. Straipsnyje beveik neabejojama, kad Amerikos kibernetikai gali prasiskverbti į Rusijos elektros tinklus. Prezidentas Trumpas rašinį pavadino išdavyste, tarp šių institucijų – laisvosios spaudos ir JAV prezidento – prasidėjo „titrinis“ karas.

Pasak A. Brazausko, knygoje „Du nepriklausomybės dešimtmečiai“ išdėstytos profesoriaus įžvalgos, kad JAV gali įveikti Rusiją kibernetinėmis priemonėmis ir taškiniais smūgiais, ir ta valstybė pralaimėtų, tik visiškai neaišku, kas tokiu atveju atsitiktų Lietuvai. Čia gali būti labai prastai ir tada šviesus biokapitalizmo scenarijus, šviesi biokapitalizmo ateitis atrodytų truputėlį nykiau: reikėtų emigruoti, o emigrantų palikuonims grįžti į Černobylio zoną primenančiais miškais apaugusią Lietuvą.

Kokios Z. Norkaus vizijos yra  dabar, praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo knygos pasirodymo, kaip jis mato šį ir kitus scenarijus, visą jų kompleksą, atsižvelgdamas į tarptautines sąlygas, kurias mini savo knygoje?

Sėkminga Amerikos ataka prieš Rusiją ir politinis korektiškumas

Z. Norkus teigė, kad ši jo knyga išėjo dar prieš Ukrainos krizę, kuri smarkiai pakeitė geopolitinę padėtį Rytų Europoje. „Aš tos krizės nenumačiau, nerašiau apie ją, o patį juodžiausią scenarijų Lietuvai ir tada siejau ir, tiesą sakant, dabar tebesieju ne tiek su nesėkminga Amerikos „chirurgine“ ataka prieš Rusiją, kiek su pačios Rusijos vidine krize, konkrečiau kalbant – pilietiniu karu. Žinoma, galima įsivaizduoti ir tokį scenarijų: JAV įsitikina, kad tikrai gali kontroliuoti visus Rusijos vyriausybės vidinio ryšio kanalus ir, kas svarbiausia, perimti kanalus, kuriais paleidžiamos termobranduolinės raketos, kas dar labiau komplikuota – perimti ir tuos kanalus, per kuriuos perduodami įsakymai vandenynų gelmėse patruliuojančių povandeninių karo laivų su termobranduolinį ginklą nešančiomis raketomis vadams, ir pasiryžta „chirurginiam smūgiui“, kuriuo likviduojama Rusijos aukščiausia karinė ir politinė vadovybė. Tam, kad turėdama visus tuos kozirius Amerika tikrai ryžtųsi tokiam smūgiui, pirmiausia reikia šimtaprocentinio tikrumo, kad bus neutralizuotas Rusijos branduolinis ginklas. Reikia pridurti, kad mes kalbėjome apie strategines pajėgas, be kurių dar yra taktinis branduolinis ginklas, kuriuo disponuoja karinių apygardų vadai. Kaip vien tik kibernetinėmis priemonėmis pašalinti galimybę, kad vienas ar kitas karinės apygardos vadas, pamatęs, supratęs, kas vyksta, savo iniciatyva „nepaspaustų mygtuko“? Vienos karinės apygardos taktinė branduolinė ginkluotė būtų per silpna, kad kirstų Atlantą, bet ji tikrai galėtų driokstelėti kažkur netoliese, čia pat už sienos. Pavyzdžiui, taktinio ginklo pilna Kaliningrado srityje. Net jeigu ryšys tarp čia dislokuotų karinių pajėgų vadovybės ir Kremliaus būtų visiškai amerikiečių perimtas kibernetinio karo priemonėmis, vis tiek negalima atmesti galimybės, kad tas, kas vadovauja Kaliningrade dislokuotai kariuomenei, pamatęs, kas čia vyksta, nepanaudotų to ginklo prieš pasiekiamu nuotoliu esamus Lietuvos branduolinius objektus, karines pajėgas ir t. t. Dėl visų šitų aplinkybių „chirurginio smūgio Kremliaus vadams“ scenarijus yra labai rizikingas. Galima įsivaizduoti, kad amerikiečiai jį realizuotų tik tuo atveju, jeigu jie visiškai nesiskaitytų su savo sąjungininkais Europoje. Būtent, jeigu apskaičiavę, kad tikrai negresia jokios pasekmės pačiai Amerikai (garantuotai išjungus Rusijos strategines pajėgas su tarpkontinentinėmis raketomis), jie numotų ranka: „A, čia dėl tokio „didelio“ reikalo,  jeigu keletas „bombikių“ sprogs kur Lenkijoj ar toj pačioj Lietuvoj, tai nieko baisaus“, – kalbėjo mokslininkas.

Jo manymu, politinis korektiškumas niekaip negali leisti taip galvoti apie mūsų sąjungininkus, kad jie gali sumąstyti tokią šachmatų partiją su pėstininkų auka ir kad tie pėstininkai būtume mes.

Juodžiausias scenarijus Lietuvai

„Aš savo knygoje piešiu visai kitą scenarijų: tas Armagedonas, dėl kurio Lietuva virsta branduoline dykuma, apauga geram šimtmečiui kaip Černobylio zona miškais ir dabar jau iš užsienio, dabartinių emigrantų palikuonys atvyksta atstatyti Lietuvos, kirsti miškų, iš naujo viską kurti. Aš visa tai numatau kitokiomis aplinkybėmis: pačioje Rusijoje kyla pilietinis karas, į jį įsikiša NATO, Amerika, bet branduolinis ginklas naudojamas pačių rusų: vienos partijos prieš kitą. Tokioje moraliai nepriekaištingoje situacijoje, kai staiga NATO vadovybė pamato, kad Rusijos „vanagai“ naudoja branduolinį ginklą prieš demokratines pajėgas kur nors Pamaskvėje ar Irkutske, ar dar kitur, nesunku įsivaizduoti, kad NATO staiga įsikiša ir duoda tiems vanagams per rankas. Bet tada galima taip pat įsivaizduoti, kad pralaimintys vanagai spėja atsikeršyti, smogdami kaimyninių valstybių branduoliniams objektams. Net jeigu branduolinis ginklas būtų naudojamas tik Rusijos teritorijoje, nuo jo nukentėtų Rusijos branduoliniai objektai, kas neliktų be pasekmių kaimyninėse šalyse. Vis dėlto čia, Lietuvoje, yra  Ignalina, o šalia –  Astravas, gal dar Kaliningrade kas nors atsiras. Todėl Lietuva labai pažeidžiama, kalbant apie branduolinio pilietinio karo Rusijoje pasekmes. Net jeigu kariauti su Rusija ir neteks, Lietuva vis tiek gali nukentėti nuo pačios Rusijos pilietinio karo, ir vis tiek reikės statyti jau nebežinau kelintą... trečią Lietuvą“, – teigė Z. Norkus.

Anot A. Brazausko, pilietinio karo galimybė Rusijoje mūsų politinio elito sąmonėje suvokiama kaip tam tikra egzotika, nors jis pats intuityviai nelabai įsivaizduoja taikaus Rusijos tranzito iš dabartinio režimo į demokratinį ar dar labiau autoritarinį, ar kokį nors kitokį, kitaip tariant, postputinizmas galbūt gali būti labai autoritariškas. A. Brazauskas mano, kad autoritariška santvarka tikrai ne taikiomis priemonėmis transformuosis į demokratinę, todėl pilietinis karas Rusijoje intuityviai visai įmanomas.

Egzotika: taikus Sovietų Sąjungos subyrėjimas

Paprašytas pakomentuoti Rusijos vidinę būklę, kad intuicija dėl pilietinio karo gali būti pagrįsta,  Z. Norkus teigė linkęs pritarti minčiai, kad pilietinio karo variantas Rusijoje yra įmanomas, ir pridūrė, kad tai yra pagrindinis aktualus Lietuvai klausimas apie Rusijos perspektyvas: jeigu vėl byrėtų Rusija, kaip subyrėjo Sovietų Sąjunga, kokiu būdu tai įvyktų?  Ar taikiai, kaip buvo tais nepamirštamais 1991 metais? Z. Norkui kartais atrodo, kad Lietuvos politinis elitas, kuris svajoja ar galvoja apie būsimą Rusijos byrėjimą, gyvena tų nepamirštamų 1991 metų dienų reminescencijomis, prisiminimais, norėtų dar įkvėpti 1991 metų  rugpjūčio, spalio mėnesio oro, kai esi saugus ir tik stebi...

A. Brazauskas pridūrė, kad tada, kai lietuviams niekas nieko blogo nedarė, pučas atrodė komiškas, lyg maskaradas ir viskas gerai baigėsi, bet šįkart taip gerai negali baigtis. „Sakyčiau, kad tada euforijos buvo dar daugiau, nes rugpjūčio pučas tai tik post factum atrodė maskaradas. Tuo metu Lietuva faktiškai dar buvo Sovietų Sąjungoje, joje stovėjo sovietų kariuomenė, kontroliavusi ir jos sienas, todėl negalėjome jaustis tik kaip saugūs pašaliniai stebėtojai, – sakė mokslininkas. – Tai pirmosiomis pučo, prasidėjusio 1991 m. rugpjūčio 19-ąją, dienomis, aš manau, visai nebuvo linksma, bent pirmos trys dienos buvo pilnos įtampos ir nežinios. Sakydamas, kad tada euforijos buvo daugiau, negu jos Lietuvoje sukeltų Rusijos subyrėjimas po naujos „perestroikos“, aš turiu omeny jau tą euforijos būseną po rugpjūčio 21-osios, 22-osios, 23-iosios. Čia, matote, jau žmonių psichologija, – kai yra baisi įtampa, nežinia ir staiga viskas labai gerai išsisprendžia, tada labai daug nežinau ko: gal ne adrenalino, o dar geresnio hormono ir euforijos. Ir prisimenu po to jau rugpjūčio pabaigą, rugsėjį Lietuvoje jau gyveno euforija. O dabar tai pagal tą gražųjį taikaus Rusijos subyrėjimo scenarijų net nebūtų pradinės įtampos, nes dabar būtume tik saugūs stebėtojai...“ – dėstė Z. Norkus.

Galimas variantas – pilietinis karas Rusijoje nebus jokia egzotika

Z. Norkus dar kartą paminėjo, kad taikus Sovietų Sąjungos subyrėjimas 1991 metais buvo netipiškas, nes Rusija jau anksčiau buvo subyrėjusi bent porą kartų, ir abu kartus – per pilietinius karus, per baisias konvulsijas. Pirmasis subyrėjimas įvyko XVII amžiaus pradžioje ir baigėsi Kremliaus išvadavimu nuo „lenkų ir lietuvių interventų“ 1612 metais. Jį Putino Rusija švenčia kaip nacionalinę šventę vietoj „Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos“ metinių. Antrąkart tai nutiko per 1917–1922 metų pilietinį karą. „Tad, aš manau, kad galvojant apie tą postputininę Rusiją, jos raidos perspektyvas, vienodai reikia prisiminti neužmirštamas 1991 metų rugpjūčio ir rudens dienas, 1917–1922 metus ir dar ankstesnę istoriją.“

Biokapitalistinis scenarijus

Kaip ir pokalbio pradžioje, A. Brazauskas kalbą su profesoriumi pasiūlė pratęsti biokapitalistino scenarijaus tema. Pasak jo, šis scenarijus gali būti tarsi dviejų pavidalų: vienas taikus, t. y. mes vis daugiau auginam  biomasės, kitas – po to, kai jau „kalnai kelmuoti ir pakalnės nuplikę“, Černobylio peizaže, galiausiai sulaukę grįžusių emigrantų. Šie vėl kažką pasėja ir užaugina biomasę. „Tai kaip ta biokapitalistinė ateitis šiandien, praėjus kuriam laikui nuo knygos parašymo, atrodo dabar?“ – paklausė A. Brazauskas. 

Prof. Z. Norkus nurodė, kad jiedu, gal kad lietuviai, kalbą pradėjo nuo pačių juodžiausių scenarijų. Jam svarbu pabrėžti, kad knygoje tik pačioje pabaigoje pristatomi juodžiausi scenarijai – nemažai yra ir šviesių. Galiausiai gali būti ir taip, kad Rusija subyrės taikiai, gali būti, kad ji nesubyrės, o liks daugmaž tokia, kokia yra, na ir su tuo reikės gyventi, ir iš kažko reikės gyventi... „Ir netgi džiaugtis tuo reikės...“ – pridūrė A. Brazauskas.

Galbūt Rusija gali demokratizuotis taikiai?

Profesorius pareiškė, kad yra du Rusijos išlikimo scenarijai. „Pirmajame Rusija lieka tokia, kokia buvo, neoputinistiška, o antrajame ji demokratizuojasi, bet nesubyra. Kodėl gi ne: kai rusų demokratai atvažiuoja į susitikimus su Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareigūnais, mes jiems nesakome į akis, kad laukiame ir trokštame to Rusijos subyrėjimo ir kad jie mums yra brangūs dėl panašių sumetimų, dėl kurių Vokietijos generaliniam štabui buvo mielas ir brangus Vladimiras Iljičius Leninas, kai jį vokiečiai 1917 metais  nemokamai pavėžino iš Šveicarijos į Rusiją per frontus ir sienas. Mes sakome, kad mylime Rusiją ir rusus labiau už juos pačius, sakome, kad rusai nemyli patys savęs, kol myli Putiną, ir neskuba demokratizuotis, keistis, persiauklėti demokratiškai. Jeigu  mes taip kalbėdami neveidmainiaujame, tai bent gal potekstėje paliekame galimybę, kad Rusija taikiai demokratizuojasi ir nesubyra. Na paliekame. Galbūt su kažkokiais aptrupėjimais, bet vis dėlto daugmaž pagal dabartines sienas: kam, pavyzdžiui, tai demokratinei Rusijai Čečėnija su Kadyrovu? Kam ji Rusijos demokratams?“ – svarstė profesorius.

Geriausias Lietuvai variantas

Anot Z. Norkaus, jeigu Rusija demokratizuotųsi taikiai,  nesubyrėtų, tai būtų bene geriausias scenarijus Lietuvai, nes tada galėtume laukti ir tikėtis, kad rusai pagaliau perskaitys 2000 metais Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą dėl okupacijos žalos atlyginimo, pradės derybas ir mes susitarsime. Profesorius primena, kad dabar apie tą įstatymą tylima, bet įstatymas yra, jo niekas nepanaikino, kiekvienai Lietuvos Vyriausybei galima jį priminti ir turbūt numanoma, kad kai ateis laikas, tai Vyriausybei, kuri turės tokias galimybes, reikės imtis žygių jį įgyvendinti. O tokias galimybes turės Vyriausybė, kuri galės bendrauti su  demokratine Rusija. Ir, aišku, mes ne vieni norėsime okupacijos ar komunizmo žalos atlyginimo, bet kadangi mes pirmieji tokį įstatymą priėmėme, tai pirmieji galėsime ir pretenduoti į žalos atlyginimą.

Estai jau dabar žalą norėtų atsiimti mišku

Profesorius sakė nežinąs, ar tai folkloras, ar ne, bet maždaug prieš dešimt metų jis yra girdėjęs, kad vienas estų politikas siūlė Maskvai atlyginti okupacijos žalą perduodant Estijai laikinai administruoti vieną Sibiro sritį.

Z. Norkus iškėlė klausimą, kad jeigu Rusija subyrėtų kilus pilietiniam karui, kaip tada reikėtų įvykdyti įstatymą. Kas mokėtų reparacijas? Vadinasi, jeigu mes norime gauti reparacijas, mūsų interesas yra: pirma, taiki Rusijos demokratizacija, antra, kad išliktų pakankamai pajėgus mokėtojas – aiškus to įstatymo reikalavimų adresatas.

Naftos kulminacija

Z. Norkus mano, kad globaliai mąstant biokapitalizmas tikrai bus. Bet mums rūpi lokalus klausimas: ką jis atneš Lietuvai. „Tai čia yra vienas didelis X. Gal jų yra ir daugiau, bet aš dabar aptarsiu tik vieną, apie kurį šitoje knygoje rašoma. Tas X yra momentas, kada įvyks vadinamoji naftos kulminacija. Ar ji bus iš viso? Kas yra naftos kulminacija? Nors mes daug kalbame apie biokurą, nemažai jo naudojama, bet biokuras nėra ekonomiškai konkurencingas, palyginti su tradiciniu iškastiniu angliavandeniliniu kuru – anglimis, dujomis, nafta. Jeigu jis ir naudojamas, tai dėl to, kad tokia politika, teikiamos dotacijos, o jeigu to kuro gamintojams ir pardavėjams reikėtų konkuruoti pagal laukinio ar grynojo kapitalizmo taisykles, tai ligi šiol biokuras šansų neturi. Vis dėlto vykdoma tokia bioenergetikos protegavimo politika, žiūrint į ateitį, numatant, kad biokuras iš tikrųjų gali tapti konkurencingas. Ir tuo metu šalis, kuri tokiomis protekcionistinėmis priemonėmis bus toliausiai pažengusi bioenergetikoje, turės pranašumą. Tai tik taip galima pateisinti šio kuro protegavimą“, – aiškino profesorius.

Iškastinio kuro kiekis yra ribotas

Pasak profesoriaus, pakankamai akivaizdus dalykas, kad iškastinio kuro – anglių, dujų, naftos – kiekis žemės plutoje yra ribotas. Kaip šis kuras atsirado?  Z. Norkaus žodžiais, kadaise atmosfera buvo prisotinta anglies dvideginio, paskui ant žemės paviršiaus atsirado gyvūnija, augalija, ji susiurbė anglies dvideginį, nugulė į žemės gelmes ir tapo kuru. Kai kurie to kuro telkiniai yra giliau, kiti ne taip giliai, vienus yra pigiau eksploatuoti, kitus brangiau, ir ekonomika diktuoja, kad iš pradžių reikia nugriebti grietinėlę ir tik vėliau imtis to sunkiau pasiekiamo iškastinio kuro. Sunkiau pasiekiamas iškastinis kuras darosi ekonomiškai perspektyvus, kai išsemiami pigesni ištekliai. Tuo galima paaiškinti skalūninių dujų fenomeną. Skalūninių dujų gavybos savikaina yra brangesnė nei paprastų dujų, naftos ir anglių gavybos savikaina. Bet kai baigiasi paprasta nafta ar dujos, tada gali apsimokėti ir skalūninės dujos, kurios yra tik nauja iškastinio kuro rūšis. Tačiau, kaip jau minėta, visų rūšių iškastinio kuro kiekis Žemės plutoje yra ribotas, todėl jo ištekliams senkant galima numatyti jo santykinį (palyginti su kitais energijos šaltiniais) brangimą, drauge mažėjant jo gavybai. Ligi šiol brangimas būdavo tiktai laikinas, o bendras išgaunamas tokio kuro kiekis tik augo. Antai naftos kaina tai pakyla, tai smunka, ir kol kas tai (atsižvelgiant į infliaciją) vyksta be aiškios kilimo tendencijos, „trendo“. Dėl to biokuras lieka nekonkurencingas. Pagal naftos kulminacijos teoriją, anksčiau ar vėliau prasidės negrįžtamas naftos, o toliau ir kitų iškastinio angliavandenilinio kuro rūšių brangimas. Tai lems, kad biokuras pagaliau taps konkurencingas.

Ar mūsų laukia šviesi biokapitalizmo ateitis?

„Jeigu naftos kulminacija, negrįžtamo naftos ir dujų santykinio brangimo pradžia jau netoli, tai Lietuvos laukia netolima šviesi bioenergetikos ateitis, kurią knygoje vaizduoja Lietuvos kaip žaliojo Baltijos Kuveito scenarijus. Gal net mes to sulauksime. Gal dėl to naftą ar dujas gaunančiose šalyse išžvalgytų atsargų kiekis yra viena didžiausių valstybės paslapčių. Yra ekspertų vertinimų, bet aš nesu tikras, ar kas nors iš tiesų žino, kiek yra tų išžvalgytų ir neišžvalgytų atsargų. Taip pat sunku pasakyti, kaip sparčiai bus plėtojamos tradicinio kuro gavybos technologijos, gal atsiras naujų, leidžiančių dar labiau atpiginti naftos ir dujų gamybą. Neaišku, ar sparčiau tobulės bioenergetinės, ar tradicinio iškastinio kuro gavybos technologijos, kaip seksis keisti imlias energijai pramonės gamybos technologijas mažiau imliomis. Dėl to ir atsiranda laiko neapibrėžtumas, kada bus naftos kulminacija. O be naftos kulminacijos nebus bioenergetinio rojaus Lietuvoje“, – pokalbį apibendrina profesorius.

Vaizdo įrašas ›