Antradienio vakarą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje sunkiai tilpo norintys pasiklausyti pasaulio intelektualo Adamo Michniko minčių apie Rusiją ir Baltarusiją, mėginant atsakyti į klausimą, ar tikrai šios šalys yra kaimyninių valstybių galvos skausmas. Pokalbį moderavęs politikos apžvalgininkas, žurnalistas Rimvydas Valatka nevardino gausių A. Michniko nominacijų ir pasiekimų – pavadinęs Lenkijos disidentą, vieną iš „Solidarumo“ judėjimo ideologų, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiąjį redaktorių geru Lietuvos bičiuliu, paklausė, ar Jerzy Giedroyco, kurį A. Michnikas laiko savo mokytoju, doktrina Lenkijos užsienio politikoje ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) tebėra įmanoma ir kokie galimi tolimesni mūsų kaimynų santykių scenarijai.
A. Michnikas padėkojo už pakvietimą, pasidžiaugė vėl esantis mylimame Vilniuje, kuriame jaučiasi savas ir laimingas, ir pradėjo nuo to, kad nors J. Giedroycas savo įžvalgomis ir perorientavo lenkų mąstymo kompasą, ką yra akcentavęs ir JAV istorikas Timothy’is Snyder‘is, deja, šiuo metu Lenkijoje labai sunku klabėti apie J. Giedroyco politikos tęstinumą, nes jau 4 metai, kai Lenkijos nacionalistai, esantys valdžioje, pažadino „netolerancijos, juodojo klerikalizmo, neapykantos kitaip mąstantiems demonus“. Pasak A. Michniko, jo šalyje vyrauja „nacionalistinė isterija“.
„Vyriausybė toleruoja fašistines pažiūras, kurios buvo būdingos tarpukario laikotarpiu, o pati sistema primena Putino Rusiją, nors politikai yra antirusiški, rusofobai. Žmonės Lenkijoje dūsta ir miršta. Ne tik tiesiogine prasme“, – kalbėjo A. Michnikas, pabrėžęs, kad kalbės ne Lenkijos Vyriausybės, o demokratinės opozicijos balsu.
Kalbėdamas apie šiandienę Baltarusiją, A. Michnikas aiškino, kad Aliaksandrą Lukašenką istorikams bus sunku įvertinti. „Aišku, jis nėra demokratas ir išlieka prorusiškas, bet man baltarusiai kolegos aiškino, kad Rusija A. Lukašenkai reikalinga tik dėl naftos. Jo mentalitetas – sovietinio kolūkio pirmininko, jo deklaracijos ir santykiai su Rusija – tai nafta už bučinį, nes jis žino, kad yra priklausomas nuo Kremliaus pinigų. Prisiminkime, kad A. Lukašenka nepripažino Krymo aneksijos, nenori jis nieko girdėti ir apie Rusijos valstybėmis pripažįstamas Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijas. Be abejo, Baltarusija yra imperialistinės Rusijos įtakos sferoje ir, nors nesu ekspertas, manau, kad Minskas turi demokratinį potencialą.“
Kalbėdamas apie santykius su Rusija, A. Michnikas sakė, kad čia klausimų visada buvo, yra ir bus. R. Valatka svečio klausė: „Ar kada nors ateis metas, kai mes nustosime bijoti Rusijos?“ „Taip, kaip ten yra, neturi būti, bet Putinas yra įtikinęs rusus, kad jie turi būti tokie. Rusijai laikai blogi, bet tikiu, kad sulauksime geresnių“, – atsakė A. Michnikas. Anot jo, Rusijos istorijoje diktatoriškoji tradicija išties labai stipri, o demokratinė linija – labai plona. „Rusai nėra laisvi žmonės... Bet istorijoje esą nėra amžinų dalykų. Juk šiandien Maskvos gatvėse yra dešimtys tūkstančių žmonių, kurie nori ir reikalauja laisvų savivaldos rinkimų. Jie jau nebijo. Tad reikia mušti tą KGB sieną tol, kol ji sugrius. Aš nesu pranašas, bet aš darysiu viską, kad demokratinės jėgos ir Lenkijoje, ir už jos ribų laimėtų“, – sakė Lenkijos intelektualas A. Michnikas.
Diskusijų ciklą „Lietuvos Atlantidos paieškos“ organizuoja Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas, Lietuvos PEN klubas, Leonido Donskio fondas ir Nacionalinė biblioteka.
Tiesioginės transliacijos įrašas Nacionalinės bibliotekos „YouTube“ kanale ›
Plačiau apie susitikimą su A. Michniku Nacionalinėje bibliotekoje skaitykite: