2020 m. sausio 6 d.

Sausio 6–20 d.: Juozo Kazlausko fotografijų paroda Laisvės gynėjų dienai atminti

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Laisvės gynėjų dienai paminėti eksponuojama 30 iš gausaus palikimo atrinktų reportažinių Juozo Kazlausko (1941–2002) fotografijų iš lemtingųjų 1991 m. sausio akimirkų.

Parodos fotografijos atspindi pačius tragiškiausius istorijos įvykius, perteikia tų dienų visuomenės kovos ir pasipriešinimo okupacijai dvasią. Tai Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos komiteto pastato užėmimas, barikadų statymas prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, agresijos aukų laidotuvės. Kai kurios iš šių J. Kazlausko fotografijų jau 1991 m. sausį pateko į užsienio spaudą, vėliau buvo publikuotos fotografijų albumuose. Nemažai jų eksponuojamos pirmą kartą, maloniai leidus ir atrinkus J. Kazlausko kūrybinio archyvo ir palikimo tvarkytojai žmonai Daliai Kazlauskienei.

1990 m. kovo 11-ąją buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Sovietų Sąjunga nenorėjo paleisti Lietuvos iš gniaužtų, negalėjo susitaikyti su tuo, kad Lietuva – jau laisva valstybė. Norėdama palaužti Lietuvą, Sovietų Sąjunga rodė jėgą – reikalavo atšaukti Kovo 11-osios dokumentus, grasino blokada, naudodama karinę jėgą gaudė jaunuolius į sovietų armiją. Tačiau Lietuva atsilaikė. 1991 m. sausį Sovietų Sąjunga, pasitelkdama promaskvietiškai nusiteikusius judėjimo „Jedinstvo“, Demokratinių jėgų kongreso šalininkus, perėjo prie agresijos prieš beginklius Lietuvos žmones.

Nepavykus sausio 8 d. prosovietinėms jėgoms įsiveržti į Parlamentą, pasitelkus karines pajėgas sausio 10–12 dienomis užgrobtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės įstaigos: Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamento pastatai Vilniuje ir kituose miestuose, Vilniaus geležinkelio mazgas, Vidaus reikalų ministerijos bazė Valakampiuose, buvęs SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, rus. DOSAAF), Medžiotojų ir žvejų draugijos bei kiti svarbūs pastatai. Judėjimas „Jedinstvo“, SSKP organizavo streikus, stabdė oro uostų, geležinkelių darbą. Vilniaus link traukė sovietų armijos tankai ir kariniai daliniai, atvyko desantininkai, KGB „Alfos“ grupė.

Nuo sausio 8-osios Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie svarbiausių pastatų: parlamento, Vyriausybės rūmų, Televizijos ir radijo komiteto, Vilniaus televizijos bokšto, Telefonų ir telegrafo stoties. Iš visos Lietuvos žmonės vyko į Vilnių ginti Lietuvos Nepriklausomybės. Sausio 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ir savanoriai davė ištikimybės priesaiką Lietuvos Respublikai. Pagrindinis gynėjų ginklas buvo meilė Tėvynei. Sausio 11–12 dienomis Nepriklausomybės aikštėje susirinko tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, pasiryžę ginti savo ir savo vaikų laisvę. Atvyko savanoriai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, kad padėtų Lietuvos žmonėms gintis nuo sovietų agresijos. Beginklė Lietuva kovojo ne tik dėl teisės išlikti laisva, nepriklausoma, demokratine valstybe. Ji kovojo už pamatinių demokratijos vertybių pergalę visoje Europoje.

Sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės atlaikė įsisiautėjusią sovietų agresiją. Tą naktį Lietuva neteko keturiolikos drąsių, daugiausia jaunų, žmonių, savo valstybės gynėjų: Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vido Maciulevičiaus, Tito   Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Povilaičio, Igno Šimulionio ir Vytauto Vaitkaus. Vytautas Koncevičius nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d., Stasys Mačiulskas nuo patirtų sužalojimų – 1991 m. balandžio 14 d. Apie 700 žmonių buvo sužeista.

Nepabūgę sovietų tankų, žmonės bėgo prie parlamento rūmų pasiruošę atiduoti gyvybę už Lietuvą ir jos laisvę. 1991 metų sausio–vasario mėn. žmonės nesitraukė nuo parlamento. Maldos susipynė su patriotinėmis dainomis, diskusijomis prie laužų, mitingais. Gynėjus šildė karšta arbata ir ūkininkų dalijama duona. Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai sausio 13–14 dienomis prie parlamento statė barikadas iš armatūros tinklų, gelžbetonio blokų, statybinių plokščių – iš visko, kas būtų galėję sustabdyti agresorių. Bendromis pastangomis sugebėjome sustabdyti sovietų imperijos agresiją ir neleidome dar kartą nusileisti geležinei uždangai. Buvo net tik apginta Lietuvos laisvė, bet ir panaikinta riba, skyrusi Vidurio ir Rytų Europą.

Fotografas Juozas Kazlauskas gimė Žvirbliškėse, Molėtų rajone. Kartu su motina aštuonerių metų berniukas patyrė Sibiro tremtinio dalią. Grįžęs į Lietuvą mokėsi, susidomėjo fotografija. 1972 m. baigė Maskvos sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (Rusija). Pradėjo dirbti operatoriumi Lietuvos kino studijoje. Buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys. J. Kazlauskas paliko reikšmingą pėdsaką Lietuvos kultūroje, padarė svarų įrašą į mūsų krašto fotografijos ir kino lobyną. Jo kūrybai būdingas itin platus temų spektras: nuo kelionių Šiaurės keliais fotografijų, kino dokumentikos ir Sibiro tremties vietų iki Sąjūdžio ir nūdienos gyvenimo vaizdų. 1999 m. J. Kazlauskas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) menininko fotografo (AFIAP) garbės vardas. Apdovanotas Didžiojo prizo medaliais (1 aukso, 2 sidabro, 1 bronzos), daugiau kaip 50 kitų apdovanojimų. J. Kazlausko darbai eksponuoti personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje, Jugoslavijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Amerikoje, Japonijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Rusijoje. Autorius ne kartą tapo jų laureatu ir prizininku.

Parodą rengė Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius.

Trumpai apie parodą

Data	sausio 6–20 d.
Vieta	Valstybingumo erdvė, II a.
Dalyvavimas	įėjimas laisvas
Partneriai ir rėmėjai	Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius
Daugiau informacijos	socialiniame tinkle „Facebook“