Nacionalinėje bibliotekoje startavo „Kalbos klubo“ pokalbių ciklas

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje startavo pokalbių ciklas „Kalbos klubas“, vyksiantis kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį. Klubo pokalbiais norima diskutuoti apie tai, kas yra kalba, kokias funkcijas ji atlieka šių dienų pasaulyje, kaip kalba prisidedama prie gerovės kūrimo.

Intriguojanti pirmojo pokalbio tema „Kalbos ir mąstymo ryšys: pasaulėvoka ir pasaulėkūra“ sutraukė daugybę susidomėjusiųjų ir norinčiųjų diskutuoti apie kalbos reikšmę bandant pažinti ir suprasti pasaulį, dinamišką jos vaidmenį, specifinę kuriamąją galią. Pokalbyje dalyvavo rašytojas ir žurnalistas Marijus Gailius, parašęs distopiją „Oro“, filosofas Vilius Dranseika (VU, KTU), atliekantis moralės psichologijos ir eksperimentinės filosofijos tyrimus, japonologė Jurgita Ignotienė (VU Azijos ir transkultūrinių studijų institutas). Klubo svečius subūrė ir kalbino lingvistikos profesorė Jolanta Zabarskaitė (KSU).

J. Zabarskaitė papasakojo apie „Kalbos klubo“ pokalbių ciklo idėjos atsiradimą. „Apie kalbą reikėtų kalbėtis ne tik aptariant dažniausiai Lietuvoje gvildenamus klausimuss: ar reikia kalbą norminti, prižiūrėti, kažko neleisti arba atvirkščiai – kalbai galima leisti viską, esą ji yra prigimtinė vertybė, kurios nereikia reguliuoti. Šiame klube norime kalbėti apie dalykus, kurie ne mažiau, o gal net ir daugiau svarbūs“, –  klubo siekius pristatė J. Zabarskaitė. Mokslininkės teigimu, klubas neturi tikslo mokyti, redukuoti, pasakyti ar išrasti. Didžiausias siekis – visiems kartu pagalvoti apie tuos kalbos aspektus, kurie svarstomi retai.  

Pirmajame pokalbyje leistasi į diskusijas apie intriguojančius kasdienio kalbos vartojimo, reikšmės, kalbos ir mąstymo ryšio klausimus. Prelegentai svarstė, ar pasaulio suvokimas priklauso nuo to, kokia kalba jis yra pavadinamas; ar semantiniai ryšiai, jungiantys visą kalbinį pasaulį, kiekvienos kalbos yra unikalūs ar universalūs; ar specifinė kalbos kuriamoji galia susijusi su nacionaline kalba ir jos patirtimi?

Filosofas V. Dranseika dalijosi pastebėjimais, kad skirtingose kalbose visada galima aptikti tam tikrų panašumų ir skirtumų. Jo teigimu, kalbant apie panašumus ir skirtybes, sunku pasakyti, kurie skirtumai nulemti kalbos, o kurie – bendresnių istorinių reiškinių. „Galima įsivaizduoti, kad net skirtingi tos pačios kalbos vartotojai turės skirtingas semantines asociacijas. Tas pats žodis asmeninėje vartosenoje bus vartojamas kitaip. Dėsningų skirtumų galbūt galima pamatyti žvelgiant į skirtingas kultūrines grupes, skirtingo amžiaus ir kitas grupes“,  – įžvalgomis dalijosi V. Dranseika. Rašytojas M. Gailius svarstė, jog semantiniai ryšiai yra unikalūs, o juose slypi idėjos, kalbos dvasia.

Pasak V. Dranseikos, semantiniams ryšiams ir supratimui įtakos gali daryti ir kalbos gramatika. „Įvairios su objektais siejamos situacijos dažnai susijusios su gramatine gimine. Kaip poezijoje bus rašoma apie mėnulį arba saulę, nemažai priklausys nuo gramatinės giminės. Kokios mintys žmogui kils apie mėnulį, priklausys nuo lyties stereotipų, kokie stereotipai toje kultūroje susiję su vyriška ar moteriška gimine“, – kalbėjo mokslininkas.

Diskusijoje iškelta provokuojanti mintis, kad dažniausiai kalbama apie kalbos svarbą komunikacijos procese, tačiau gerokai mažiau išnagrinėtas jos sąryšis su kūrybiškumu, kuris taip pat yra labai reikšmingas. „Esu įsitikinusi, kad dabartiniais laikais, kai viską įmanoma nukopijuoti, yra tik du dalykai, kurių  neįmanoma nukopijuoti, – tai semantika ir vanduo. Turėdami ryšių sistemą, kuri nuolat juda, keičiasi, galime turėti vilčių, kad būsime kūrybingi, galėsime kurti naujus dalykus, o ne tik kurti ir generuoti tai, kas jau buvo sukurta“, – kalbėjo J. Zabarskaitė.

Pokalbyje taip pat keltas kalbos dinamiškumo, kaitos klausimas. Diskusijos dalyviai nekvestionavo gramatikos taisyklių mokymosi svarbos, tačiau vieningai sutarta, jog kalba yra komunikacijos, kūrybiškumo raiškos priemonė, todėl nereikėtų aklai bijoti klaidų, skolinių iš kitų kalbų.

Diskutuojant apie kalbos supaprastinimo galimybę (tą yra patyrusi ne viena tauta ir kalba), japonologė J. Ignotienė priminė auditorijai, kad japonų kalbą taip pat norėta supaprastinti atsisakant hieroglifų, tačiau toks bandymas neprigijo suvokus, kad, atėmus dalį kalbos įrankių, ji nuskursta.

Daugiau nuotraukų ›