Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko išskirtinis pokalbis, kuriame pristatytas literatūros kritiko, semiotiko prof. Kęstučio Nastopkos, šiandien mininčio 80-ies metų sukaktį, naujausios knygos „Įsiklausymai“ rankraštis. K. Nastopką apie knygos idėją, rašymo užkulisius ir joje atsiskleidžiančias išskirtines įžvalgas bei tyrimus kalbino literatūrologas, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovas prof. Dainius Vaitiekūnas.
Naujausia spaudai rengiama K. Nastopkos knyga „Įsiklausymai“ (išleis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) skaitytojui siūlys įsiklausyti ir neskubant mėgautis atidžiomis semiotiko akimis skaitoma literatūra: K. Donelaičio, Maironio, B. Sruogos, A. Nykos-Niliūno, E. Matuzevičius, A. Žukausko, T. Venclovos, M. Martinaičio. H. Čigriejaus, J. Vaičiūnaitės, J. Apučio, V. Braziūno, G. Norvilo ir daugelio kitų rašytojų kūryba. Pasak autoriaus, „kad suprastum, ką sako literatūros tekstas, būtina ne tik jį išklausyti, bet ir įsiklausyti.“
Pristatydamas knygos rankraštį, literatūrologas D. Vaitiekūnas pabrėžė knygos įvairiapusiškumą, platų temų, analizuojamų rašytojų spektrą, autoriaus atidumą literatūros tekstams: „Knyga apie įvairius dalykus: poeziją, prozą, literatūrą, galbūt ją net galima pavadinti savita semiotiko parašyta literatūros istorija, nes einama nuo K. Donelaičio, Maironio iki G. Norvilo, taip pat einama prie puikių tekstų interpretatorių.“ Anot jo, svarbu ir vertinga, kad darbe rašoma apie poezijos ir dailės, poezijos ir mitologijos ryšį, taip pat pristatomi nepelnytai primiršti poetai.
Svarbu pabrėžti, kad akyliems ir smalsiems skaitytojams teks kiek palaukti, kol knygą galės paimti į rankas. Šiuo metu parengtas rankraštis, jis rengiamas spaudai. Rankraštis gimė K. Nastopkai sumanius į vieną vietą surinkti savo ankstesnius tekstus ir atradus juos siejančią bendrą sistemą, struktūrą. „Kai išleidau „Literatūros semiotiką“, maniau, kad tai bus mano gulbės giesmė, daugiau knygų nerašysiu. Bet vėliau pažiūrėjau, kad per keliolika metų išleidau nemažai straipsnių įvairiuose periodiniuose leidiniuose, jie buvo išblaškyti ir į knygą nepateko, tad pamaniau, gal tiktų juos surinkti į vieną. Kai pradėjau rinkti, lyg radosi tam tikra sistema, struktūra ir atsirado ši knyga“, – užkulisius prisimena K. Nastopka.
Anot D. Vaitiekūno, K. Nastopkos knygų, straipsnių pavadinimai visada subtilūs, tikslūs, skambūs. Šiai tradicijai paklūsta ir įsimintinas naujausios knygos pavadinimas – „Įsiklausymai“. Kodėl „Įsiklausymai“? Atsakydamas į šį klausimą K. Nastopka svarstė, kad tai susiję su jo požiūriu į tai, kaip kritikas turi bendrauti su analizuojamais tekstais. „Savo, kaip literatūros kritiko, darbo pradžioje ėjau tradiciniu keliu. Kaip Greimas pasakytų, verčiau gražius poezijos tekstus į prastą kritikos kalbą. Tai, kas pasakyta poetine kalba, buvo tiesiog išverčiama prozine sąvokų kalba. Kai susipažinau su semiotika, man pasirodė, kad, kalbant apie grožinės literatūros knygas, reikėtų siekti kažko kito. Ne tik jas parafrazuoti, versti poetinį kalbėjimą į sąvokinę kalbą, bet bandyti prakalbinti pačią knygą, suvokti jos teksto prasmę“, – apie knygos ir jos pavadinimo idėją pasakojo profesorius.
K. Nastopka apžvelgė semiotikos ir analizuojamos literatūros santykio problematiką. Pasak jo, daugeliui skaitytojų tikriausiai atrodo, kad analizuodamas literatūros tekstą semiotikas su juo elgiasi tarsi su daiktu, jį savaip skaidydamas ir vartaliodamas. „Kita vertus, semiotika yra lygiavertis rašančiojo pašnekovas. Paklaustas tekstas gali pasakyti tai, ko pats klausėjas nežino. Semiotinė analizė nėra semiotinio žinojimo demonstravimas, tai dialogas, konstruojantis nevienareikšmę prasmę“, – įžvalgomis dalijosi K. Nastopka.
Renginyje atverti rengiamos leisti knygos tekstai: tyrimai ir įžvalgos apie rašytojų V. Braziūno, J. Juškaičio, J. Apučio, L. Gutausko, K. Snarskio kūrybą, dailininkų poeziją. Taip pat iškeltas klausimas, kodėl pasaulinio garso semiotiko A. J. Greimo atlikti mitologijos tyrinėjimai tokie svarbūs ir papildo jo, kaip semiotiko, asmenybės portretą? Atsakydamas į šį klausimą, K. Nastopka dalijosi mintimis: „Lietuvių atmintyje Greimas iškyla mažiausiai dviem veidais: kaip semiotikas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas ir kaip mitologas, senųjų tikėjimų tyrėjas, bet iš tikrųjų tai yra vienas ir tas pats Greimas. Greimas pabrėžė, kad domėjimasis mitologija jį ir atvedė į semiotines studijas.“
Visas pokalbis vaizdo įraše: