Kalboje yra visas sluoksnis leksikos, kuri komunikuojant daro poveikį ne tik semantiniu lygiu, bet ir veikia savo garsine struktūra, ritmu, rimu ir pan. Tai – vadinamieji vaizdingi žodžiai. Kiek jų vartojame modernioje kalboje? Ar vaizdingos kalbos samprata kito? Gal šiuolaikinėje literatūroje vartojami vaizdingi posakiai rodo prastą kalbinį skonį? Vaikai labai gerai jaučia kalbos žaidybines savybes. Ar ir (kaip) vaikų rašytojas jomis naudojasi?
Apie tai ir dar daugiau kviečiame žiūrėti prof. Jolantos Zabarskaitės pokalbį Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje su buvusiu jos studentu, o dabar populiariu vaikų rašytoju Tomu Dirgėla.
„Vaikai kaip niekas kitas moka žaisti garsais, žodžiais, kalbos skambesio ritmika. Jei vaikų literatūroje imtume dirbtinai vartoti XIX a. vaizdingą kalbą, žinoma, kad tai būtų netikra ir vaikai tokios literatūros nepriimtų. Vaikams skirtuose tekstuose neturi būti dirbtinumo, kalba turi būti gal net ne tiek vaizdinga, kiek paveiki ir atsakinga. Žaidimas kalba – labai įdomus užsiėmimas ir universalus vaikų ir suaugusiųjų bendravimo raktas. Tėvai gali išmokyti savo vaikus pajusti pasaulio įvardijimo žodžiu galią“, – sako rašytojas T. Dirgėla.
Smagaus žiūrėjimo.