2020 m. birželio 12 d.

Paminklas Irkutsko srities tremtiniams

Nėra buvę kruvinesnio Lietuvos istorijos laikotarpio kaip Stalino ir Hitlerio valdymo metai – 1940–1953-ieji.

To laikotarpio pradžia – 1939 m. rugpjūčio 23 d. sovietų ir nacių nepuolimo sutartis, vadinamasis Molotovo–Ribbentropo paktas, kuriuo Baltijos valstybės buvo atiduotos Sovietų Sąjungos „įtakos sričiai“. Ta „įtaka“, prasidėjusi Lietuvoje 1939 m. spalio 10 d. „draugystės ir savitarpio pagalbos“ sutartimi, baigėsi trėmimais, masinėmis žudynėmis ir koncentracijos lageriais. Tai pareikalavo šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių aukų, įskaitant deportuotuosius, suimtuosius ir nužudytuosius.

Sovietinis teroras buvo politiškai ir ideologiškai inspiruotas ir prasidėjo vos trims savaitėms praėjus po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Pirmąją masinę suėmimų bangą suorganizavo Antanas Sniečkus, ilgametis nelegaliai veikusios Lietuvos komunistų partijos vadovas, kuris išsyk po okupacijos buvo paskirtas vadovauti naujos „liaudies“ valdžios Saugumo departamentui. A. Sniečkus su bendradarbiais 1940 m. liepos 11–12 naktį suėmė šimtus žmonių.

Šiai sovietinei „valymo“ akcijai, kaip vėliau ir deportacijoms, buvo būdinga tai, kad suėmimai nebuvo siejami su nusikaltimais ar aktyvia opozicija sovietinei valdžiai. Žmonės 1940–1941 metais atsidūrė kalėjime ar tremty ne dėl asmeninių prasižengimų prieš sovietinę valdžią, bet dėl savo politinės bei socialinės padėties (statuso) ar įsitikinimų. Sovietinis režimas siekė likviduoti potencialiai priešiškus visuomenės sluoksnius, nepaisant tų sluoksnių žmonių asmeninės veiklos.

Ryškiausias tokio politinio ir ideologinio teroro, atskleidusio komunistinio režimo nuožmumą, pavyzdys buvo masinis gyventojų suėmimas ir deportacija 1941 m. birželio 14–23 dienomis.

Sąlygas, kuriomis šeimos, vyrai, moterys ir maži vaikai, buvo vežami, galima suprasti iš Kaišiadorių gimnazijos direktoriaus Stasio Kairiūkščio laiškelio, kurį jam buvo pasisekę išmesti Naujojoje Vilnioje 1941 m. birželio 17 dieną: „Kenčiame neapsakytai, trūksta vandens ir oro, bet didžiausias smūgis – mūsų šeimas suskaldė, nežinau, ar išlaikys mūsų širdys.“

Šeimų galvos, nors ir ne kiekvienu atveju, buvo atskirtos ne atsitiktinai, bet pagal iš anksto sudarytą planą. KGB instrukcijos taip pat reikalavo, kad atskyrimas būtų padarytas šeimos narių neinformuojant. Tos sąlygos, kuriomis buvo persekiojami ir kankinami Lietuvos žmonės, Oklahomos universiteto politologo Vytauto Vardžio teigimu, „prilygo ir viršijo nacių koncentracijų stovyklų žiaurumą“.

Ši masinė deportacijų akcija, kaip liudija sovietiniai dokumentai, Maskvos buvo suplanuota dar prieš Lietuvos užėmimą. Jau kitą dieną po vadinamosios savitarpio pagalbos sutarties su Lietuva pasirašymo, t. y. 1939 m. spalio 11-ąją, Sovietų Sąjungos valstybės saugumo komisaro pavaduotojas I. Serovas pasirašė instrukciją, smulkiai nurodančią, kaip deportuoti nepatikimus gyventojus iš Baltijos valstybių.

Buvusio sovietinio komisaro J. Glušausko liudijimu, Kremlius reikalavo iš Lietuvos išvežti 700 tūkstančių žmonių. Tai būtų sudarę ketvirtadalį visų to meto Lietuvos gyventojų. Išvežimų „programą“ nutraukė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs vokiečių  ir sovietų karas.

Dienraščio „Šiaulių kraštas“ žurnalistė Živilė Kavaliauskaitė aplankė Irkutsko sritį, į kurią buvo ištremta beveik 40 tūkstančių lietuvių. Ką ji ten rado praėjus daugiau kaip septyniems dešimtmečiams nuo 1940–1941 m. tremčių, aprašė savo reportažuose, kuriuos pirmiausia skelbė Šiaulių apskrities dienraštyje. Vėliau, juos papildžiusi, parengė knygą „Trispalvė Irkutsko karštyje: Sibiro reportažai ir atgarsiai“ (2019), kurioje plačiai pasakoja apie savo kelionę po Irkutsko sritį, tenykščių lietuvių kapų tvarkymą, susitikimus su ten sutiktais tremtiniais ir jų palikuoniais, aprašo žmonių asmenines dramas ir likimus.

Knyga parašyta geru, įtraukiančiu stiliumi, gausi faktų, vardų, plačiai iliustruota nuotraukomis. Pirmoji knygos laida, išėjusi 2017 m., vertinta A. Macijausko premija (2018). Pokalbyje pristatoma antroji, papildyta knygos laida. Tai paminklas Irkutsko srities tremtiniams.

Knygos autorę Živilę Kavaliauskaitę kalbina Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vidmantas Valiušaitis.

Įrašas publikuojamas grojaraštyje „Nacionalinės bibliotekos ekspertai rekomenduoja“. Geros peržiūros.