2020 m. birželio 19 d.

Enciklopedinis leidinys apie „Didžiąją Lietuvą“

„Per daugelį tyrinėjimų ir pedagoginės veiklos metus vis dar stebiuosi, kaip siaurai suprantame savo priešistorę ir jos veikėjų sukurtą istorijos mastą tiek žemių, tiek ir ankstyvosios kultūros gilumine dalimi, – veikalo „Didžioji Lietuva. IV knyga“ įvadiniame straipsnyje „Baltai ir jų gyvenamoji erdvė“ rašo akademikas, archeologas prof. Eugenijus Jovaiša. – Ir dažnas dar ir šiandieną savęs klausia, kodėl Birutė Valionytė baltiškais pristato Sembos (dabartinio Karaliaučiaus) ir tolybėse – Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje – plytinčius piliakalnius. Atsakymas labai paprastas: jie nuo seniausių laikų ir buvo baltiški.“

Kovo 11-osios akto signatarė, knygų autorė, keliautoja ir Lietuvos istorijos tyrinėtoja Birutė Valionytė išleido jau ketvirtą tomą didžiulio veikalo, kuriame aprašė ir nuotraukose įamžino milžiniškoje keturių užsienio valstybių – Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos – teritorijoje išlikusius baltų kultūros pėdsakus.

Pirmi du tomai yra skirti baltų paminklams Baltarusijoje, trečias – Ukrainoje ir šis, ketvirtas, – Rusijoje. Čia randame tokius pačius baltų kultūros pėdsakus Rusijos Federacijoje – nuo Pskovo, Smolensko, Maskvos srities, Tulos, Briansko iki dabartinei Kaliningrado sričiai priklausančių šiaurės prūsų žemių Bartos, Nadruvos, Notangos, Sembos, Skalvos ir kitų. Autorė ketina išleisti ir penktą tomą, kuris aprėps baltų pėdsakus Lenkijoje.

Lankydama baltiškuosius objektus Rusijos Federacijoje, knygos autorė praleido čia 1,5 mėn. (2013, 2014, 2017) ir dar 68 dienas – Kaliningrado srityje (2014–2018). Karaliaučiaus krašte ji viešėjo 18 kartų. Aplankė visus objektus, kurie pateikti šaltiniuose ir kuriuose buvo leista lankytis užsienietei, turinčiai specialųjį leidimą. Tačiau esama teritorijų, kurioms jokie leidimai neišduodami.

Įvadiniame straipsnyje B. Valionytė nurodo, kad leidinyje pateikti ir aprašyti išlikę baltų kultūros paveldo objektai ir piliakalniai yra „neatsiejama baltų civilizacijos dalis“. Ji pasirinkusi tuos, kurie privažiuojami automobiliu: „Nemaža dalis atkrito, nes kaimai nunykę, keliai, vedę į juos, – taip pat.“

Autorė rašo: „Rusijos kaimas miršta labai sparčiai, žemė nedirbama, kelių tinklas irgi gana prastas. Derlingoje žemėje veši karklynai ir miškas, todėl rasti piliakalnius dažnai yra tiesiog iššūkis.“

Projektas, pasak B. Valionytės, įvykdytas vien „entuziazmo dėka“. Aplankyti 197 piliakalniai. Nemaža objektų, kuriuos autorei dar pavyko nufotografuoti, jos žodžiais, „šiandien jau nebūtų įmanoma net surasti“.

„Lietuvos ir Rusijos istoriografijoje vis dar vyrauja nuomonė, kad LDK buvo sukurta užimant rusėnų žemes, o kartais tiesiog įvardijant jas slavų žemėmis“, – tęsia B. Valionytė „Autorės žodyje“ ir kelia klausimą: „Ar reikėjo Lietuvos imperatoriui Algirdui, dabar istoriografijoje vadinamam Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, okupuoti galindus, kurie dar tebekalbėjo ta pačia kalba kaip ir Algirdas? Juk LDK nieko neužėmė. Ji tiesiog savo buvusiose žemėse atkūrė valstybę. Turbūt tiksliau būtų pasakyti – sujungė baltų žemes – apkrikštytas ir neapkrikštytas.“

Ketvirtame knygos „Didžioji Lietuva“ tome 576 puslapiai, daugybė iliustracijų, objektų aprašymų, paremtų istoriniais faktais ir šaltiniais. Autorė savo knygą vadina fotoalbumu, nors leidinys turi enciklopedinio pobūdžio darbams būdingų bruožų.

Knygos autorę B. Valionytę ir akademiką Eugenijų Jovaišą Nacionalinės bibliotekos TV studijoje kalbina Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vidmantas Valiušaitis.

Įrašas publikuojamas grojaraštyje „Nacionalinės bibliotekos ekspertai rekomenduoja“.

Geros peržiūros.