2020 m. birželio 30 d.

Lietuva pasaulio atmintyje: Vilniaus Gaono palikimas

2019 m. UNESCO „Pasaulio atminties“ programos Lietuvos nacionalinį registrą papildė 6 nauji dokumentų rinkiniai. Jiems pristatyti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir jos mėnraštis „Tarp knygų“ 2020 m. įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamą projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ – rengia žurnalo 7 publikacijų ir 5 vaizdo įrašų ciklą „Lietuva pasaulio atmintyje“.

3-iojoje ciklo „Lietuva pasaulio atmintyje“ laidoje – pokalbis su Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadove dr. Lara Lempertiene apie Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797), vadinamo Vilniaus Gaonu, rašytinį palikimą, saugomą Nacionalinėje bibliotekoje.

2020 metus paskelbus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, taip pat UNESCO pasaulio paveldo metais Lietuvoje, garsaus Talmudo komentatoriaus, žydų erudito vardas Lietuvos viešojoje erdvėje tapo kaip niekada populiarus. L. Lempertienė atkreipia dėmesį, kad šie proginiai metai yra tik vieni metai kelis šimtmečius trunkančioje Elijo epochoje. Nuo tada, kai 1799 m. Lvove buvo publikuotas pirmasis leidinys Elijo iš Vilniaus vardu, kiekviename klasikiniame religiniame žydų tekste esama Vilniaus Gaono indėlio.

Nors Vilniaus Gaono darbai pradėti publikuoti tik po jo mirties, nėra abejonių, kad garsas apie išminčių plačiai sklido jam dar gyvam esant. Jau pats faktas, kad pirmasis leidinys išleistas ne Lietuvoje, rodo, jog Elijo ben Saliamono Zalmano vardas buvo žinomas už Lietuvos ribų ir leidėjas, tikėtina, neabejojo knygos publikavimo komercine nauda. Ir šiomis dienomis, praėjus šimtmečiams, Vilniaus Gaono ir jo mokinių palikimą pasaulyje studijuoja specialūs tuo tikslu įkurti institutai. 

Nacionalinės bibliotekos kolekcijoje nėra originalių paties Gaono ranka rašytų tekstų. Savo apmąstymų beveik neužrašinėjusio išminčiaus darbai parengti ir išleisti negausaus jam artimų mokinių ir sekėjų rato. Tačiau norintiems pamatyti Gaono ranka darytus įrašus prieinamos kolegų iš Izraelio atsiųstos dokumentų kopijos. Pavyzdžiui, XVIII a. Amsterdame leisto Talmudo paraštėse matome lakoniškas redakcines pataisas ir pastabas. Įrašų lakoniškumas, pasak L. Lempertienės, atskleidžia Vilniaus Gaono studijų ir darbų motyvą: „jis dirbo sau, visiškai negalvodamas apie savo darbų ir idėjų populiarinimą“. Minties galiūno darbų ir įžvalgų išaiškinimo ir perdavimo kitiems darbą atliko kiti.

Paklausta, ar tai, jog Vilniaus Gaonas nėra pats parengęs jokio nuoseklaus baigtinio teksto, neatveria kelio įvairioms interpretacijoms dėl tų darbų autentiškumo, žydų istorijos tyrinėtoja siūlo mokinių indėlio į Gaono darbus klausimą svarstyti atsižvelgiant į Lietuvoje vyravusį žydų religinių studijų mokymosi būdą, praktikuotą vadinamosiose litvakiškose ješivose. Ten vyravo ypatingas mokytojo ir mokinio akademinio intymumo santykis, neleidžiantis suabejoti, kad mokytojo žodžiai neiškraipant fiksuojami pirma atmintyje, o paskui – konspektuose.

Paminėjimo vertos Vilniaus Gaono darbų apimtys ir labai platus tyrinėjamų temų spektras. Tiesa, nors studijų kryptys ir temos siekia plačiai, jo tiriamoji veikla ir gyvenimo būdas reprezentuoja litvakiškojo ortodoksinio judaizmo kanoną. Pažvelgę į kitų judaizmo srovių ir judėjimų Lietuvoje (ar buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje) istoriją, rasime faktą, kad Gaono vardas siejamas su XVIII a. atsiradusio naujo religinio chasidinio žydų judėjimo slopinimu. Pasak Judaikos tyrimų centro vadovės, Vilniaus Gaono parašas rastas ant chasidų ekskomunikavimo dokumento (ekskomunikavimo fenomenas žydų tradicijoje yra labai radikalus ir retai taikomas, iš esmės jis reiškia bet kokį tam tikro žmogaus ar žmonių grupės atribojimą nuo bendruomenės gyvenimo).

Laidoje kalbama ir apie Gaono (Išminčiaus) vardo suteikimo galimybes šių laikų eruditams. Svarstoma, ar dabartiniame gyvenime dar įmanomi tokios apimties ir gylio tiriamieji darbai, kurie pelnytų asmeniui Gaono vardą. L. Lempertienės manymu, XXI a. modernaus žmogaus savirefleksija jau neleidžia prisiimti tokio titulo, net jei atliekamų darbų reikšmė tokias galimybes atvertų.

Daugiau apie Vilniaus Gaono XVIII–XX a. darbų kolekciją ir istorinį kontekstą, kuriame ji susiformavo, galima skaityti dr. Laros Lempertienės publikacijoje Nacionalinės bibliotekos žurnalo „Tarp knygų“ gegužės numeryje (2020 m. Nr. 5).

Pirmojoje ciklo „Lietuva pasaulio atmintyje“ laidoje pristatoma UNESCO programa „Pasaulio atmintis“, antrojoje – pokalbis apie regioninės reikšmės dokumentą – panegiriką „Amžinosios šlovės Kapitolijus“, skirtą kazokų etmonui Ivanui Mazepai.

Daugiau apie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir jos mėnraščio „Tarp knygų“ projektą skaitykite čia.