2020 m. liepos 29 d.

Griaustinio diena. Šiandien ir prieš šimtmetį

Liepos 29-oji tarp senovės lietuvių buvo žinoma kaip Griaustinio diena. Šia proga pristatome jums ištrauką iš 1900 m. Tilžėje išleistos knygos „Žaibas ir griaustinis“, kurioje aprašomos audrų ypatybės, žaibų rūšys, nagrinėjama jų prigimtis, išvardijamos šių gamtos jėgų keliamos grėsmės bei pristatomi apsisaugojimo būdai. Jei susidomėjote ir norėtumėte paskaityti daugiau – knygą lengvai rasite elektroninių dokumentų portale epaveldas.lt.

„Buvo karšti vasariška diena. Saulė degtį degino. Atsidvėsti sunku buvo. Iki vidudieniui dangus visai giedras išrodė. Oras visai tykus. Tai tik didino jau ir be to sunkų uždusimą. Bet va mažas vėjelis paputė ir po padangę skraidyt baltų debesų kamuoliai pradėja. Ant horizonto šmotas juodo debesio pasirodė. Balti debesys vėjo vejami ant jo iš viršaus užgriuvo. Debesys augo ir iš lengvo visą padangę užtraukti pradėja. Apatinė, visai tamsi jų dalis rausva parva švietė ir išlengvo kietiesi; viršum-gi jos vis dar švytavo balti debesys, į kruvą suversti. Pagaliaus ir jie aptemo. Rukas miestą apsiautė. Paputė vėsus vėjelis. Ant žemės keletas didžių lietaus lašų nukrito. Davėsi girdėti kur-ten tolymoj neaiškus griaustinio beldimas. Netikėtinai ugninė vilyčė juodą debesį perpjovė, ant akymirksnio dangų apšvietė ir užgesa. Tuojaus stiprus griaustinio trinkimas pasigyrdo. Padangėj atsimušęs jis nutilo; bet čia vėl žaibas iš debesų sužaibavo – ir audra prasidėja. Žaibai žaibavo viens paskui kitą, tamsų dangų įvairiosę vietosę perpjaudami. Jie iš įvairių vietų vienkartu išlėkdavo, persikirsdavo, dideliomis srovėmis aiškios šviesos tamsus debesius apipildavo, ant žemės krisdavo, ik žalčiai terpo juodų audrinių debesų ringavosi. Griaustinis neperstojęs griaudė; trinkimas trinkimą siekė; griausmas ėja, platinas, orą ošimu pripildidams ir vėl nutildams. Iš perdrėkstų debesų lietus lija. Audra pačioj didumoj buvo. Vienok nei adina nepraėja, kaip ana jau toli nuog miesto liko: audriniai debesys už milios arba už dviejų urštė; žaibų šviesa dar regema buvo, bet griaustinio duzginimai vis mažiaus ir mažiaus girdžiami buvo. Gan greitai dangus nusigiedrija. Ore malonus vėsumas jautiasi. Dusinančios kaitros tartum ir nebuvo. Audra nugriuva...“