2020 m. rugsėjo 15 d.

Nacionalinėje bibliotekoje – diskusija naujienų agentūros ELTA šimtmečio proga

Įkūrimo šimtmetį mininti naujienų agentūra ELTA Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kvietė diskutuoti apie tai, kokia viešoji erdvė sukurta per pastaruosius 30 nepriklausomybės metų.

Neseniai minėjome svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios – sukaktis. Tai buvo proga įvertinti valstybės pažangą ir pasiekimus užsitikrinant geopolitinį bei ekonominį saugumą̨. Lietuva šiuo metu yra kaip niekada saugi ir kaip niekada klestinti – tai tapo viešojoje erdvėje dažnai kartojamu pastarojo dešimtmečio situacijos šalyje apibendrinimu. „Kaip sako prof. Alfredas Bumblauskas, Vytis dar niekada nebuvo vidurio Atlante ir nebuvo galima atsiskaityti juo puoštomis euro monetomis. Tai yra valiuta, kuri pripažįstama visoje Europos Sąjungoje. Lietuva atliko tikrai įspūdingą kelionę, bet šiandien kalbėsime apie tai, kas mums, kaip žurnalistams, viešosios erdvės gyventojams, yra aktualu – kokią viešąją kultūrą sukūrėme? Kokią diskusijų kultūrą sukūrėme? Kaip atrodo politikų ir žiniasklaidos bendravimas ir kaip pasikeitė pati žiniasklaida?“ – diskusiją pristatė jos moderatorius žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

Diskusijoje dalyvavo „Žinių radijo“ žurnalistas Aurimas Perednis, sociologė, „Baltijos tyrimų“ direktorė dr. Rasa Ališauskienė, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius dr. Romas Lazutka, politologė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė ir Vilniaus politikos analizės instituto medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys.

A. Perednis dalijosi įžvalgomis, kaip griuvo diskurso monopolijos ir kiekvienas tapome žiniasklaida. „Kai prieš 18 metų atėjau į „Žinių radiją“, ant stalo buvo 3–4 laikraščiai, 3 televizijos kanalai, pora naujienų agentūrų ir viskas. Tai buvo pagrindiniai kanalai, diskurso šeimininkai, 10 žmonių, kurie nusprendžia, apie ką tą dieną kalbės visa Lietuva. Šios diskurso monopolijos griuvo, Gedvydas Vainauskas bei Vitas Tomkus nebenuspręsdavo, apie ką troleibuse kalbės visa Lietuva. Ir diskurso šeimininkų skaičius išaugo geometrine progresija“, – prisiminė žurnalistas. A. Perednis pažymėjo, kad dabar, atsiradus socialiniams tinklams, vienas žmogus, nuomonės formuotojas (influenceris) gali sukurti temą, apie kurią visa Lietuva kalbės daugiau nei savaitę, kad visi socialinės erdvės veikėjai tapo žiniasklaida „su didesniu ar mažesniu mikrofonu“. Pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo socialiniai tinklai.

Dr. R. Ališauskienė pritarė, kad informacijos šaltiniai pasikeitė. „Kanalai, kuriais žmonės gauna informaciją, tikrai pasikeitė, pavyzdžiui, spausdinta informacija tikrai labai sumažino savo auditoriją. Televizija nemirė, nors buvo tokių prielaidų, bet ji išlaiko ir savo tradicinę, ir internetinę formą.“ „Baltijos tyrimų“ vadovė pristatė 15 metų tyrimą su Oksfordo universitetu, kuriame tirtas visuomenės lūkesčių ir tikrovės vertinimas po Nepriklausomybės atgavimo. „Visu Nepriklausomybės laikotarpiu visos kartos supratimą ir normatyvines nuostatas išlaikė tokias pačias. 1993 m., kai buvo pradėtas tyrimas, paaiškėjo, kaip žmonės įsivaizduoja valstybės veikimą – kad būtų mažiau socialinių konfliktų ir kad valstybės institucijos užtikrintų stabilią padėtį. Bet per 15 metų šie lūkesčiai nepasiteisino, o supratimas, kaip turi veikti institucijos, išliko beveik toks pat visose kartose. 30 metų žmonės įsivaizduoja, kokios valstybės norėtų, bet nemato, kad tokį modelį galėtų sukurti ir pabandyti jį įgyvendinti“, – pažymėjo R. Ališauskienė.

Diskusijoje svarstydamas, ko labiausiai šiuo metu stinga Lietuvos žiniasklaidoje, prof. dr. R. Lazutka pabrėžė, kad greičiausiai – aiškių sričių specialistų. „Manau, reikėtų surasti būdą, kaip prakalbinti akademikus, universitetuose dirbančius žmones. Universitetai turi vaidinti daug didesnį vaidmenį visuomenėje ir atrasti galimybių dalyvauti specialistų diskusijose“, – pažymėjo R. Lazutka.

Per 30 nepriklausomybės metų ne tik išaugo informacijos kiekis, padidėjo ir greitis, jo samprata. „Greitis yra antikokybė ir greičio ir kokybės santykis yra labai komplikuotas. Kodėl akademinė bendruomenė negali labai stipriai įsitraukti? Jei mums paskambina žurnalistai, tai atsakymai turi būti pateikiami čia ir dabar. Po trijų ar keturių valandų jie reiškia tą patį, jei būtų duoti vakar. Tu neturi laiko generuoti idėjas, turi greitai sujungti A su B. Būtinas ne tik greitis, bet ir tirštos emocijos, kurios užgožia aiškius faktus. Greitis ir būtina emocija – du dalykai, kurie man kelia nerimą“, – pažymėjo R. Urbonaitė.

D. Puslys atkreipė dėmesį, kad emocinė žinia šiuo metu išgyvena infliaciją. „Norint užkabinti skaitytoją, svarbūs ir stiprūs žodžiai nebetenka emocinio poveikio. Neseniai, kai rengiausi paskaitai, paieškojau informacijos su žodžiu „genocidas“. Ko aš tik neradau... „Kačių genocidas Karoliniškėse“, „Medžių genocidas“ – tokia žodžio infliacija skaitytoją gali vesti į emocinį atbukimą“, – kalbėjo D. Puslys.

Diskusijos pabaigoje E. Jakilaitis iškėlė mintį, kad reikia keisti ne tik pačią žiniasklaidą, bet ir visuomenę. „Reikia suprasti, kad nėra idealios žiniasklaidos priemonės, kur būtų pateikiami visi teisingi atsakymai. Kokybė pasiekiama per įvairovę, žmonės, visuomenė turi vartoti kuo daugiau informacijos kanalų. Jei visuomenė bus kritiškesnė, tai ir žiniasklaida bus kokybiškesnė“, – sakė E. Jakilaitis.