2020 m. rugsėjo 17 d.

Nacionalinėje bibliotekoje – H. Radauskui skirtas poezijos ir muzikos vakaras

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pakvietė į Henrikui Radauskui dedikuotą poezijos ir muzikos vakarą, subūrusį jo poezijos gerbėjus. Renginyje savo įžvalgomis apie H. Radausko kūrybą ir jos vertę dalijosi, H. Radausko eilėraščius, taip pat savo kūrybą skaitė poetai Tomas Venclova ir Kornelijus Platelis. Dainų kūrėjas ir atlikėjas Olegas Ditkovskis bei dainininkė Justina Kaminskaitė atliko dainas, kurias įkvėpė poeto eilės. Vakarą vedė Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas.

Vieniems H. Radauskas – vienas ryškiausių lietuvių poetų, kitiems – savotiškas keistuolis, tikras tarpukario dendis, tretiems – nors ir nepažįstamas, tačiau labai savas ir artimas kūryba, pasaulėjauta, laikysena. Nepaisant skirtingų nuomonių, sunku būtų neigti H. Radausko poezijos meistrystę, dažną žavintį kalbos melodingumą, vaizdingumą, dėl kurių jis neretai tituluojamas vienu mylimiausių Lietuvos poetų.

Pasak literatūrologo, vakaro vedėjo D. Vaitiekūno, H. Radauskas tapo pačios aukščiausios poezijos vertės ar net poetinės meistrystės vaizdiniu. Jis net galėtų būti laikomas vienu svarbiausių atskaitos taškų pokyčiams lietuvių poezijoje nusakyti ar klasifikuoti: kas buvo iki neoromantinės poezijos ir po jos. Anot jo, H. Radausko eilės, kaip ir J. S. Bacho muzika, sukrečia, nes neišreiškia nei aiškaus džiaugsmo, nei liūdesio. „Jo poezija egzistuoja tartum pati savaime: anapus konkretaus žmogaus, jo laikmečio aktualijų, kasdienio bruzdesio. Tai poezija, kuri gyvena savo gyvenimą, ir prisilietęs prie jos negali nesijausti pakylėtas“, –  taip H. Radausko kūrybą apibūdino D. Vaitiekūnas.

Poezijos ir muzikos vakare dalyvavęs poetas T. Venclova, vienintelis iš salėje buvusių, galėjo pasidalyti autentiško susitikimo su H. Radausku prisiminimu. Rašytojas aptarė H. Radausko gyvenimo kitapus Atlanto linkius, svarstė apie galėjusias susiklostyti gyvenimo perspektyvas, jei H. Radauskas sovietmečiu būtų grįžęs gyventi į Lietuvą. T. Venclova susirinkusiems akcentavo H. Radausko kūrybos išskirtinumą ir vertę. Pasak jo, disonansų H. Radausko poezijoje mažoka, arba jis jų vengia, o tai savitai rodo poezijos meistriškumą. Jo teigimu, H. Radauskas, stengęsis nepaklusti jokiai ideologijai, yra neprilygstamas daugeliu atžvilgiu. „Jo kūryba yra gera, o viskas, kas gerai parašyta, išlieka“, – teigė T. Venclova.

Poetas Kornelijus Platelis atkreipė dėmesį į H. Radausko poetinės kalbos melodingumą, jo asmenybės svarbą lietuvių literatūros lauke. Pasak jo, H. Radauskas nutolęs ir erdvėje, ir savo poetika, tačiau peržengti Radausko neįmanoma, nes tai per aukštas kalnas. „Visi Radauską įsivaizduoja kaip poetą, kuris moka gražiai ir tiksliai pasakyti. Imponuoja ne tik jo eilių tikslumas, ne tik silabotonikos precizija, bet ir laisvumas, dažnai spontaniškas eiliavimo taisyklių nesilaikymas“, – mintimis dalijosi rašytojas. Pasak jo, muzikai pavaldus ne tik jo garsiaraštis, ritmika, muzikai yra pavaldi ir poeto vaizdų seka. „Jo eilėraščiai – tarsi filmas, kuriame nuolat kažkas vyksta: kažką veikia žmonės, gamtos jėgos, keičiasi vaizdai. Dažnai jie keičiasi muzikinių kontrapunktų principu ir labai puikiai skamba“, – teigė K. Platelis.

H. Radausko poezijos ir muzikos dermę atskleidė vakare skambėjusi muzika, įkvėpta H. Radausko eilių. Aktorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas O. Ditkovskis atliko ir viena žymiausių tapusią dainą „Vakaras“, dainininkė J. Kaminskaitė pristatė specialiai šiam vakarui sukurtą savo dainą pagal H. Radausko eilėraštį „Aš nieko nežinau“.

Daugiau nuotraukų ›