Kokių sprendimų reikia Lietuvai? Į kokius darbus turi susitelkti nauja valdžia po rinkimų? Atsakymų į šiuos klausimus ieškota Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame Lietuvos politikos forume. Šįkart jo vedėjas žurnalistas Edmundas Jakilatis diskutavo su ekspertų komanda: „Verslo žinių“ vyriausiuoju redaktoriumi Rolandu Barysu, verslininku Robertu Dargiu, Laisvosios rinkos instituto prezidente Elena Leontjeva ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriumi Daliumi Misiūnu.
Vienbalsiai visi diskusijos dalyviai sutiko, kad Lietuvos prioritetas turi būti švietimas, tačiau, pasak ekspertų, didžiausia bėda, kad politikos lauke nė viena politinė partija nesiima tų reformų, kurių rezultatų reikėtų laukti ne vieną dešimtmetį. „Politikai nori rezultatų čia ir dabar, švietimo reformos pasekmės ateis po 20–30 metų. Per vieną kadenciją aiškiai matomų rezultatų nesulauksime, todėl politikai ir nesiima pačių svarbiausių darbų“, – sakė R. Barysas.
Jam pritaręs R. Dargis antrino, kad kokybiškas švietimas yra mažos tautos išlikimo pagrindas. „Švietimas Lietuvos valstybės ateičiai yra lygiai toks pat svarbus, kaip Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, kaip stojimas į NATO.“
E. Leontjeva minėjo, kad Lietuvoje, ypač per pastaruosius ketverius metus, jaučiami laisvės apribojimai ir siekis ugdyti pašalpinius žmones, kurie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. „Gerovės kūrimas prasideda nuo laisvės. Deja, Lietuvoje matome, kad ta laisvė po truputį atiminėjama. Valdžia vis labiau imasi viską reguliuoti, drausti, kontroliuoti, riboti“, – sakė Laisvosios rinkos instituto prezidentė.
D. Misiūnas pasigedo viešojo sektoriaus gebėjimo daryti reformas ir politikų valios taisyti klaidas. „Ypač stipriai išaugo tolerancija neveiklumui. Valstybė nepasitiki profesionalais, gniuždo juos. Veši taktika – didinti pažadus ir barstyti trupinius. Vieniems duoda, iš kitų atima, taip manipuliuodama ir valdo“.
Apie būtinybę valstybės tarnyboje susiburti kritinei masei sąžiningų, gabių ir drąsių žmonių. Apie siekį pažaboti nepotizmą, partinių kadrų „įdarbinimą“ svarbiuose postuose, kur reikia proto ir gebėjimų, o ne nuolankaus pritarimo. Apie partinės lyderystės stoką ir nuoseklaus politinio darbo nebuvimą. Apie tikėjimą jaunąja karta, kuri išdrįs pasakyti politikams, kad jiems trūksta proto ir gebėjimų valdyti šalį. Apie svajonę rinkti protingus lyderius, o ne „gražius ir simpatiškus“. Ieškokite atsakymų kartu su „Lietuvos politikų forumo“ dalyviais. Kviečiame žiūrėti diskusijos vaizdo įrašą: