2020 m. spalio 1 d.

Lituanistikos skaitykloje – knygų ekspozicija „Deivė lietuvių mitologijoje“

Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja, kaip mūsų protėviai mąstė apie pasaulį, kaip suprato gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Būdami pagonys, lietuviai turėjo daug deivių ir dievų, kai kurie jų gerai žinomi iki šiol, o kai kuriuos žino tik istorikai ar istorija besidomintys žmonės. Kviečiame užsukti į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skaityklą, kur parengta knygų ekspozicija „Deivės lietuvių mitologijoje“, ir plačiau susipažinti su mitologiniu pasauliu.

Bent kiek patikimesnių žinių apie lietuvių ir prūsų dievus bei deives randame jau XIII a. šaltiniuose, tačiau į senąjį tikėjimą buvo žiūrėta su panieka, visais įmanomais būdais jis buvo naikinamas, deivės ir dievai karikatūrinami, kai kurių charakterio bruožai buvo iškraipyti ir dingo negrįžtamai.

Didelę įtaką suvokiant lietuviškus dievus padarė Mažosios Lietuvos mąstytojas Vydūnas, išpopuliarinęs visuotinę dievų sistemą, labai primenančią antikinį (senovės graikų ir romėnų) analogą. Vienas iš pirmųjų rekonstruoti pagoniškąjį tikėjimą bandė istorikas Teodoras Narbutas. Norėdamas parodyti, kad lietuvių pagoniškas tikėjimas kone prilygsta senovės graikų ir romėnų religijoms, jis perdirbo keletą klasikinių mitų ir išgalvojo naujų lietuviškų mitologinių personažų (tokių kaip Milda, Nijolė ir kt.). Lietuvių mitologijos tyrinėtojai šiandien netgi kaltina T. Narbutą kai kurių šaltinių falsifikavimu. Taigi remtis T. Narbuto faktais reikia itin atsargiai. Žymiausi mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo, juos Lietuvoje išpopuliarino Norbertas Vėlius. Svarbus įvykis lietuvių mitologijos tyrinėjimo istorijoje yra Algirdo Juliaus Greimo knygos Apie dievus ir žmones : lietuvių mitologijos studijos pasirodymas. Autorius įrodė, kad lietuvių mitologija ne tik egzistuoja, bet ir yra nepaprastai turtinga, turinti didelę reikšmę viso pasaulio mitologijos ir etnologijos tyrinėjimams. Taip pat didelę įtaką tyrimams padarė Marijos Gimbutienės Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai, kitų autorių darbai.

Viena iš didžiausių problemų rekonstruojant lietuvių ir apskritai baltų mitologiją yra tai, kad lietuvių mitologija nebuvo statiška, laikui bėgant keitėsi, įtraukdama naujų elementų, tačiau, nepaisant kintančių senųjų mitų ir įvairiausių siužetų detalių, pamatinė mitologijos esmė, dievybių bruožai ir veiklos funkcijos mažai pasikeitė. Deivės Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse vietinių gyventojų išsaugotos iš ankstesnių nei 3–2,5 tūkst. pr. m. e. laikų. Senosios deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą. Jos dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją. Deivės ir su jomis susiję papročiai išliko, jie buvo perduodami per amžius iš kartos į kartą ir jų vaidmens nieks nenustelbė. Jos dažniausiai sėdi aukso krėsle kaip valdovės – kalnelyje, upelyje, medyje ir pan. Deivės yra kūrėjos, susijusios su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė. Tai dievybės, pulsuojančios augmenijos gimimo ir augimo bei Mėnulio fazių ritmu.

Austėja – bičių, ištekančių moterų globėja; Aušrinė –ryto aušros deivė; Aušatra – dievybė, rodanti mirusiųjų vėlėms kelią į rojų; Butė – išminties deivė, panaši į graikų Atėnę; Dalia – likimo dalytoja; Dirvolina – sodybos ir laukų deivė; Gabija – ugnies, namų židinio globėja; Gabjauja – javų deivė; Giltinė – mirties deivė; Gyvatė – namų židinio, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė, energijos simbolis; Gota – galvijų dauginimosi deivė; Indraja – vandenų laumė, vandens kerėtoja, ragana; Gūžė – keliautojų dievybė; Javinė – deivė globojanti klojime sukrautus javus; Jumpira – bangpūčio palydovė; Jūratė – jūrų deivė; Kolera – epideminės ligos deivė; Krūminė – namų ūkio deivė, globojusi krūmus, žemės ūkį bei agrokultūros inventorių; Laima – visažinė gimimo ir likimo deivė; Lada – dangaus ir žemės, lietaus davėja, žemės globėja, harmonijos, meilės ir grožio deivė; Laumė – duodanti ir griaunanti, nakties ir vandens sferos deivė; Lazdona – lazdynų bei riešutų globėja; Lėta – laisvės deivė; Magilė – likimo deivė, geraširdė, sena, akla; Magyla – mirties deivė; Medeina – miškų deivė; Medžiojima – medžioklės deivė; Mėletėlė – dažų bei spalvų deivė; Milda – meilės ir laisvės deivė; Nijolė – požemio deivė; Pajauta – sudievinta asmenybė; Ragana – mirties, nakties, žiemos deivė, pertekliaus balansuotoja; Saulė – gyvenimo ir vaisingumo, šilumos ir sveikatos deivė; Užpelenė – viena iš namų ugnies deivių; Vaiva – lietaus; Veliona – mirties; Žemyna –žemės derlingumo, laukų ir sodų derlingumo deivė; Žvorūna – medžioklės, žvėrių deivė.

Daugiau sužinoti apie šias ir kitas deives, plačiau susipažinti su mitologiniu pasauliu galite apsilankę Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skaitykloje. Jums padės ir parengtas knygų sąrašas.