2020 m. rugsėjo 25 d.

T. Venclova Nacionalinėje bibliotekoje atidarė tarptautinį literatūros festivalį

Lietuvos ir pasaulio mąstytojas, poetas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bičiulis prof. Tomas Venclova rugsėjo 23 dieną specialia kalba pradėjo tarptautinį Odesos literatūros festivalį. Būdamas Nacionalinėje bibliotekoje, prof. T. Venclova taip pat virtualiai Odesos mokslininkų namuose susitiko su savo kūrybos gerbėjais, kalbėjosi su vienu iškiliausių Ukrainos poetų Borisu Khersonskiu.

Rugsėjo 23–27 dienomis šeštą kartą vykstantis Odesos literatūros festivalis kviečia į Australijos, Danijos, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Šveicarijos, Ukrainos, Vokietijos ir kitų šalių literatų skaitymus, diskusijas ir paskaitas. Literatūros mėgėjams organizatoriai siūlo ne tik susipažinti su išskirtiniais kūriniais, bet ir susitikti su jų kūrėjais.

Specialia kalba pradėdamas tarptautinį literatūros festivalį, prof. T. Venclova apgailestavo, kad šiuo metu negali būti Odesoje ir su visais susitikti akis akį, tačiau džiaugėsi, kad visgi festivalyje dalyvauja, nors ir kiek kita – virtualia forma. Pasak rašytojo, visą pasaulį apėmusi pandemija atvėrė ne vieną krizę ir dabar nei bet kada anksčiau aišku, kad žmonija dalijasi vienu pasauliu, yra paliesta vieno likimo. Aptardamas šių dienų realijų išdavas, poetas svarstė, kad pandemijos akivaizdoje privalomu tapęs kaukių dėvėjimas rašytojams anaiptol nėra naujas reiškinys. Anot profesoriaus, rašytojai visada dėvėjo kaukes: Ezopo kalbos, metaforų, stilizacijos ar parodijos. Poetas slepiasi už tam tikro atvaizdo, jo paties mito, prozos kūrėjai – už savo sukurtų charakterių.

Savo kalboje rašytojas dėmesio skyrė skirtingų regionų rašytojų kūrybos analizei, ieškojo jų tarpusavio paralelių. Lygindamas gimtąjį Vilnių ir Odesą, prof. T. Venclova pabrėžė, kad abi vietovės jo akimis yra savitas kultūrų ir šalių pasienis, pereinamoji zona. Anot jo, sienos, tarpkultūriškumas rašytojams gali būti nepaprastai vaisingas ir tai demonstruoja pasaulinio lygio pavyzdžiai. Dublinas susijęs su Williamu Butleriu Yeatsu ir Jamesu Joyce’u, Praha – su Franzu Kafka, Jaroslavu Hašeku ir Karelu Čapeku. Profesorius taip pat pažymėjo, kad pasienio miestai, įskaitant Dubliną, Prahą, Triestą, Vilnių ir Odesą, deja, neretai virsta ir konfliktų bei nesantaikos zona. Anot jo, Rytų Europa ir vėl tampa pavojaus zona, o valstybių sienų suverenumas smarkiai pažeidžiamas. Sienos, kurios turėtų būti skirtos prekių ir idėjų mainams, peržengiamos pergabenant žudikiškus ginklus ir tapo atviros pereiti patiems žudikams.

Aptardamas literatūros svarbą, prof. T. Venclova pažymėjo, kad literatūra neretai prisideda prie socialinių pokyčių. Anot jo, Harriet Beecher Stowe kūryba padėjo kovoti su vergove, Émile’io Zola ir Charleso Dickenso kūriniai atkreipė dėmesį į skurdą, socialinę nelygybę, Aleksandro Solženycino darbai prisidėjo prie Stalino sukurtos gulagų sistemos sunaikinimo. Bet svarbiausia, profesoriaus teigimu, yra tai, kad literatūra keičia mūsų kalbą ir pasaulio suvokimą. Per ją daugybę dalykų matome kitoje šviesoje.

Rugsėjo 24 d. rašytojas virtualiai susitiko su savo poezijos gerbėjais, kartu su Ukrainos poetu Borisu Khersonskiu dalijosi įžvalgomis apie tėvynės fenomeną, Centrinės ir Rytų Europos dabartį, perspektyvas, aptarė poezijos ir apskritai literatūros reikšmę žmogaus gyvenime. Prof. T. Venclova lietuvių ir rusų kalbomis skaitė savo poeziją, pristatė, kam dedikuotos vienos ar kitos eilės, aptarė jų atsiradimo istoriją ir kontekstą. Ukrainiečių poetė Mariana Kijanovskaja įgarsino T. Venclovos eilėraščių vertimus į ukrainiečių kalbą. Aptardamas savo kūrybos bruožus ir atsakydamas į užduotus klausimus, T. Venclova pabrėžė, kad rašo toli gražu ne tik istorine tematika. Jo kūrybos kloduose įrašyti eilėraščiai apie meilę, gamtą, taip pat yra parašęs religinės, antikinės tematikos kūrinių.

Poetas pabrėžė, kad, nors ne kartą teko girdėti, esą literatūra nieko nekeičia, su tokiu teiginiu sutikti būtų sudėtinga. Pasak jo, poezija istoriją ir žmogų veikia dviem būdais. Pirma, poezija lavina kalbą. Per kalbą vystosi ir pats žmogus, o tai kartu turi įtakos istoriniams įvykiams.

Anot rašytojo, poezija taip pat gali pasireikšti netiesiogiai: ne iš karto, dažniausiai aplinkiniais būdais ir dažnai ne taip, kaip mes norime. Tai buvo matoma jau XIX a., kai kūrė daugelio tautų didieji poetai. Poezija svarbi, bet tai neretai pastebima ne iš karto.

Prof. T. Venclova atviravo, kad brangina Odesą, kurioje vyksta tarptautinis festivalis, nes šis miestas svarbus dėl santykio su jo paties šeima. Odesoje jaunystę praleido rašytojo senelis. Šiame mieste rašytojas ne kartą lankėsi su tėčiu Antanu Venclova. Poetas prisipažino, kad mėgsta miesto atvirumą, jo šiaurinį, savitą stilių, kurį perdavė Odesos literatūrinė mokykla, susijusi su Isaaku Babeliu ir kitais autoriais.

T. Venclovos dalyvavimą tarptautiniame Odesos literatūros festivalyje organizavo Lietuvos kultūros institutas ir kultūros atašė Ukrainoje Ina Kniurienė. Renginių transliacijų partnerė – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Prof. T. Venclovą su Nacionaline biblioteka sieja ilgametė bičiulystė, prasidėjusi dar Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje. Jau nuo 1990-ųjų, kai tik atsirado galimybių iš Vakarų pasaulio be apribojimų perduoti į Lietuvą knygas, prof. T. Venclova į Nacionalinę biblioteką sistemingai ėmė siųsti savo darbus – atskirus leidinius ar publikacijas periodinėje spaudoje. 2006 m. balandžio 3 d. Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus įsakymu suformuota prof. T. Venclovos asmeninė biblioteka, kaip atskiras saugojimo vienetas, tvarkomas pagal Nacionalinės bibliotekos nuostatus. Prof. T. Venclova Nacionalinei bibliotekai patikėtą kolekciją nuolat pildo, daugiausia naujausiais savo kūrybos ar vertimų egzemplioriais, kitais su jo asmenybe bei kūryba ar įvairia veikla susijusiais leidiniais. T. Venclova – dažnas Nacionalinės bibliotekos organizuojamų diskusijų, konferencijų, įvairaus pobūdžio renginių dalyvis ir pranešėjas.

Rugsėjo 23 d. skaitytą kalbą galima išgirsti čia.

Rugsėjo 24 d. vykusią paskaitą galima pamatyti čia.