2020 m. spalio 9 d.

Nacionalinės bibliotekos Kalbos klubas pradėjo antrą sezoną

Spalį antrą sezoną pradėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus iniciatyva susibūręs Kalbos klubas. Šį kartą prof. Jolanta Zabarskaitė su rašytoju Valdu Papieviu diskutavo apie kalbos vaizdingumo matus, kas apskritai yra vaizdinga kalba ir kokiomis priemonėmis ji kuriama.

Apie tai, kad kalba turi būti vaizdinga, mokoma jau mokykloje. Tai reiškia, kad kalba turi būti tokia, kad skaitytojui ar klausytojui jo sąmonėje sukurtų vaizdą. Pasak prof. J. Zabarskaitės, gilinantis į kalbos vaizdingumą kyla klausimų, kiek toks vaizdas gali būti iš anksto nuspėjamas. Juk XXI amžiuje tekstai skleidžiasi daugialypėje terpėje ir tekstą lydi ir (arba) keičia statiškas arba judantis vaizdas ir (arba) garsas, todėl galima svarstyti, galbūt vaizdingumo imperatyvas kalbai išnyko arba pakito? Kas apskritai yra vaizdinga kalba ir kokiomis priemonėmis ji kuriama? Ar tikrai kalbos vaizdingumas, kaip dažnai nutinka, gali būti apibrėžiamas per sinonimus, metaforas?

Svarstydamas apie kalbos vaizdingumą rašytojas V. Papievis dalijosi mintimis, kad kalba yra vaizdinga tada, kai ja gebama pasakyti tai, ką norima, kai norima ir gebama išreikšti jausmus, nusakyti santykį su pasauliu. Tai ir yra kalbos vaizdingumas, ir jis neparemtas būdvardžių, epitetų, metaforų gausa. „Kai rašai, turi atsižvelgti į kūrybos kontekstą. Vaizdingumo ribos labai plačios, bet kalba vaizdinga tada, kai tu ja išreiški tai, ką nori pasakyti“, –  dėmesį atkreipia V. Papievis.

V. Papieviui pritarė ir prof. J. Zabarskaitė, ji teigė, esą kalbos vaizdingumo esmė slypi ne epitetų ir sinonimų žaidime, gausoje. Pasak jos, metodika, teigianti, kad paieškojus žodžio atitikmens bus pasiektas kūrybiškas rezultatas, labai supaprastina, suplokština raišką. J. Zabarskaitės teigimu, kitose šalyse kūrybiškumo mokoma visiškai kitaip. Žiūrima į tikslą, kontekstą, raišką, atkreipiamas dėmesys, kokia tai kalba – sakytinė, rašytinė, virtuali. Vaizdingumo mokoma ne vieną žodį pakeičiant kitu, bet nusistatant tikslą, ką nori pasakyti, ir apibrėžiant, kokiame kontekste tai daroma.

Rašytojo V. Papievio teigimu, svarbu ir tai, kad kiekvienos kalbos vaizdingumas yra skirtingas, pasižymi skirtingomis raiškos galimybėmis ir ypatybėmis. Kai kurių kalbų žodžiai neturi atitikmenų, todėl ne mažiau svarbus ir profesionalus vertimas. Pasak jo, vertimas yra gebėjimas perteikti autoriaus, teksto jausmus, emocijas, muzikalumą, bendrąjį turinį į kitą kalbą. Svarbiausia ne vertimo tikslumas, pažodiškumas, o tai, kad būtų pagautas muzikalumas. „Susigalvojau metaforą, kad kiekviena kalba yra pianinas. Vis toks pats ir truputį kitoks. Vertėjo meistriškumas yra suderinti antrą pianiną taip, kad jis grotų pirmo pianino muziką“, – mintimis dalijasi rašytojas.

Prieita išvados, kad mokyti vaizdingumo, pasak V. Papievio, – tai atskleisti kalbos teigiamas galimybes ir išmokyti žmogų suvokti, kur tos galimybės galėtų būti tapačiai, adekvačiai taikomos; J. Zabarskaitės teigimu, mokyti vaizdingumo – tai padėti žmogui atsiskleisti pačiam, atskleisti savo asmenybę.

Kalbos klubas Nacionalinėje bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami.

Visas pokalbis vaizdo įraše: