2020 m. lapkričio 12 d.

Literatūros klasikė Žemaitė – ne vien tikrovės „vaizduotoja“

Kviesdama paminėti rašytojų sukaktis, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka skelbia literatūrinių imitacijų (pastišo) konkursą. Šiuo konkursu siekiama atkreipti dėmesį į iškiliausių mūsų literatūros talentų kalbą, jų stilistinę meistrystę, taip pat paskatinti įamžinti dalyvių individualias patirtis. Konkurso dalyvių objektas – šių metų sukaktuvininkų Žemaitės (175 m. sukaktis), Jurgio Savickio (130 m. sukaktis) ir Henriko Radausko (110 m. sukaktis) tekstai. Raginame, mėgdžiojant kūrinio stilistinę manierą, kuo tiksliau atkartoti visas pasirinkto autoriaus ypatingos kalbos subtilybes: žodyną, sintaksę, ritmiką ir, jei yra, rimą. Plačiau apie konkursą ›

Kviečiame atidžiau žvilgtelėti į lietuvių literatūros klasikės Žemaitės biografiją ir kūrybą. Rašytoja Žemaitė (tikrasis vardas Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) gimė 1845 m. Bukantėje bežemių bajorų šeimoje. Būsima prozininkė skaityti ir rašyti išmoko namuose iš tėvo. Daugiau pradinio mokslo žinių įgavo gyvendama pas savo pasiturinčią tetą Šemetose, vėliau lavinosi savarankiškai. Žemaitė kurį laiką tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare, kur susipažino ir 1865 m. ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto, buvusio baudžiauninko. Šeima apie 30 metų užsiėmė žemės ūkio darbais, vertėsi sunkiai. Vyras buvo ne šeimos žmogus, neūkiškas, mėgo lošti, išgėrinėjo, o dėl nepritekliaus nuolat kaltino žmoną. J. Žymantienei teko vienai išlaikyti namus ir rūpintis gausia šeima. 1883 m. ji apsigyveno Ušnėnuose, ten susipažino su kaimynų sūnumi Povilu Višinskiu, kuris, pastebėjęs kaimynės talentą, paskatino kurti. 

Pirmą kūrinį Žemaitė parašė būdama 49 metų. P. Višinskis vis ragino kaimynę ir ji netrukus parašė apsakymą „Piršlybos“, kuris išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje metams 1895“ pavadinimu „Rudens vakaras“. Kūrinys pasirašytas Žemaitės slapyvardžiu, kurį pasiūlė P. Višinskis. Žemaitė davė pradžią lietuvių realistinei prozai. Autorės kūrybai būdingi detalūs gamtos, buities, veikėjų aprašymai, daug dėmesio skiriama moters gyvenimui vaizduoti. Žemaitės apsakymuose atsispindi Lietuvos kaimo gyvenimas, buitis, papročiai, šeimos gyvenimas, tarpusavio santykiai. Kūryboje ji taip pat palietė opias to meto visuomenės problemas, nacionalinę priespaudą, kartu atskleisdama paprastų kaimo žmonių didelę dvasios jėgą, skatinančią kurti geresnį, šviesesnį rytojų.

Žemaitė ne vien tikrovės „vaizduotoja“, tačiau ir sumani menininkė, talentinga pasakotoja. Jos kūrinių žavesį lemia turtinga ir vaizdinga kalba, vitališkumas, ekspresija, ironija, atvirumas, gyvi, ryškūs, išskirtiniai veikėjų paveikslai. Žemaitės pradėta objektyvaus pasakojimo tradicija lietuvių prozoje gyva ir mūsų dienomis. Rašytoja paliko daug įtaigių „gyvenimo paveikslų“: apsakymų, apysakų, apybraižų, vaizdelių, keliolika pjesių, pasakojimą apie vaikystę, publicistinių straipsnių, korespondencijos. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“ ir kituose leidiniuose. Su kalbininku Jonu Jablonskiu parengė savo raštų rinkinį. Žymiausi kūriniai: „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Sutkai“,  „Sučiuptas velnias“, „Kelionė į Šidlavą“, „Kunigo naudą velniai gaudo“, „Topylis“, „Neturėjo geros motinos“, „Trys mylimos“ ir kt.

Žemaitė buvo aktyvi to meto visuomenės veikėja, dėmesinga vargstantiems žmonėms, ir aktyvi moterų teisių gynėja: 1907 m. Kaune dalyvavo Lietuvos moterų I suvažiavime, 1908 m. – Rusijos moterų I suvažiavime Peterburge. 1912 m. apsigyveno Vilniuje, kur 1913–1915 m. redagavo „Lietuvos žinias“. Būdama „Lietuvos žinių“ redaktorė, dėl cenzoriui nepatikusio straipsnio 2 savaites sėdėjo kalėjime. Nuo 1917 m. – Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos narė. Pirmojo pasaulinio karo metu lankėsi JAV lietuvių kolonijose, kur sakė kalbas, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo. JAV iš viso praleido penkerius metus. Žemaitė visada ryšėjo skarelę, kuri ilgainiui tapo neatskiriama jos įvaizdžio dalimi. 1921 m. Žemaitė apsigyveno teisininko Andriaus Bulotos namuose Marijampolėje, kur tų pačių metų gruodžio 7 d. mirė.

Literatūrologė Viktorija Daujotytė apie Žemaitės tekstų aktualumą yra rašiusi: „nors Žemaitės siužetai, vaizduojamos tikrovės apmatai – iš kaimo gyvenimo. Bet gyvenimas visur ir visada yra gyvenimas, visur iškyla tos pačios universalijos. Šeima, jos problemos yra universalija. Ir meilė – didžioji žmogaus pasija. Ir gamta. Ir neteisybės, žmogaus patiriamos, kartais ir neįveikiamos, pražudančios. <...> Iliuzijos dėl geresnio gyvenimo, kurioms nelemta išsipildyti. Šviesesnės ateities troškimas. Panieka silpnesniam, galiausiai atsisukanti kitu galu. Žema žmogaus dvasinė savivoka ir atvirkščiai – tarsi netikėtai, iš augti neskatinančios aplinkos iškylančios šviesios prigimtys.“ Minint 120-ąsias rašytojos gimimo metines, Jonas Avyžius Žemaitę apibūdino „amžinai gyva“, todėl svarbu vertinti, interpretuoti unikalų Žemaitės literatūrinį, kultūrinį palikimą, jo reikšmę visuomenėje, rašytojos, kaip lietuvių literatūros kanono atraminės figūros, simboliką.