2020 m. lapkričio 19 d.

H. Radauskas – netipinis modernistas

Kviesdama paminėti rašytojų sukaktis, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka skelbia literatūrinių imitacijų (pastišo) konkursą. Šiuo konkursu siekiama atkreipti dėmesį į iškiliausių mūsų literatūros talentų kalbą, jų stilistinę meistrystę, taip pat paskatinti įamžinti dalyvių individualias patirtis. Konkurso dalyvių objektas – šių metų sukaktuvininkų Žemaitės (175 m. sukaktis), Jurgio Savickio (130 m. sukaktis) ir Henriko Radausko (110 m. sukaktis) tekstai. Raginame, mėgdžiojant kūrinio stilistinę manierą, kuo tiksliau atkartoti visas pasirinkto autoriaus ypatingos kalbos subtilybes: žodyną, sintaksę, ritmiką ir, jei yra, rimą. Plačiau apie konkursą.

Šių metų balandžio 23-iąją sukako 110 metų, kai gimė vienas ryškiausių Lietuvos poetų modernistų Henrikas Radauskas (1910–1970). Nors šio poeto eilėraščio eilutės „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“ skamba ir ironiškai, ir demonstruoja rašytojo poetinį credo, išreiškiantį atsiribojimą nuo visuomeninių aktualijų, H. Radausko vardas lydimas daugybės įvertinimų. Vieniems jis vienas ryškiausių lietuvių poetų, kitiems – savotiškas keistuolis, tikras tarpukario dendis, tretiems – nors ir nepažįstamas, tačiau labai savas ir artimas – artimas kūryba, pasaulėjauta, laikysena.

Vaikystėje poetas su šeima gyveno dvare Panevėžio apskrityje, turėjo biblioteką, o per karą persikėlė į Rusijos gilumą, kur H. Radauskas gerai išmoko rusiškai ir susižavėjo „sidabro amžiaus“ rusų poezija. Sugrįžęs į Lietuvą mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1930–1935 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių ir vokiečių kalbą bei literatūrą. Studijų metais susižavėjo rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis. 1936–1937 m. dirbo Klaipėdos radiofone, vėliau Švietimo ministerijoje Kaune, per karą – Valstybinėje leidykloje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV. Ten ilgą laiką dirbo fizinį darbą fabrikuose, kol 1959 m. padedamas draugų gavo darbo vietą Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Eilėraščius H. Radauskas pradėjo publikuoti nuo 1929 m., pirmą poezijos rinkinį „Fontanas“ išleido 1935 m. Jau šioje knygoje išryškėję jo kūrybos principai – poleminis santykis su lyrine poezijos tradicija, poetinės kalbos juvelyrinis meistriškumas – išliko ir vėlesniuose poeto rinkiniuose, išleistuose jau eimigracijoje („Strėlė danguje“, 1950; „Žiemos daina“, 1955, „Žaibai ir vėjai“, 1965; „Eilėraščiai (1965–1970)“, 1978). Literatūrologų Viktorijos Šeinos-Vasiliauskienės ir Manfredo Žvirgždo teigimu, H. Radausko kūryboje atsiribojama nuo lokalaus konteksto, gausu kultūrinių asociacijų, regima pastanga kurti laiko ženklų ir vietovardžių nesuterštą „grynąją“ poeziją, reikšti ją juvelyriškai ištobulinta forma, gražiai sutalpinti į sklandžiai rimuojamą ketureilį. Kaip ne kartą pastebėta literatūrologų ir kolegų poetų, jo poezija labai monolitiška. Skirtingų laikotarpių eilėraščiuose galioja tos pačios estetinės nuostatos ir vienodi poetikos dėsniai.

H. Radausko poezijai būdingas estetizmas, antilyrizmas, estetinė distancija, poetinė tikrovės transformacija. Poetas pats tarsi nedalyvauja savo eilėraščiuose, neatveria savo jausmų, išgyvenimų ir nevertina to, ką eilėse veikia gamta, daiktai ir žmonės. Prof. T. Venclova straipsnyje „Nenugalimoji arkadija (Henrikas Radauskas. Eilėraščiai, 1965–1970)“ rašė: „Radauskas siekia objektyvaus tono, vengia emocijų ir net pirmojo asmens (jeigu kas ir prašneka pirmuoju asmeniu, tai veikiau šešioliktojo amžiaus statula, ne autorius). Jis tiesiog pasakoja istorijas – niūrokas („Dinastijos galas“), siurrealistiškai fantastiškas („Tristanas ir Izolda“), viltingas („Paklydęs girioje“); muzikuoja, kaip jo mėgstamieji baroko kompozitoriai; žaidžia spalvomis, kaip Bonnard‘as.“

H. Radauskas buvo europinės kultūros žmogus, kurio gyvenime greta rašymo svarbią vietą užėmė menas. Pasak artimo H. Radausko bičiulio poeto Alfonso Nykos-Niliūno, menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija. Rašytojas žavėjosi baroko muzika, antikos mitais, impresionistų tapyba, rusų simbolistais ir akmeistais, mėgo lankytis teatre, kine. Pasak poeto Kornelijaus Platelio, H. Radausko poetinė klausa unikali, meninis ir poetinis išsilavinimas įspūdingas. Tokią klausą išsiugdyti padėjo gilinimasis ne tik į akmeistų, lietuvių kolegų, bet ir į prancūzų, vokiečių, lenkų, vėliau anglų poetų kūrybą. H. Radausko eilėraščiuose atsiskleidžia eilėraščio vaizdo ir muzikos dermė. K. Platelio teigimu, jo eilėse nuolat kas nors vyksta, ir ne pagal įprastą kasdienybės logiką, o pagal jo meno dėsnius. Daiktai, gamtos reiškiniai ir žmonės dalyvauja tame vyksme susidurdami netikėtais palyginimais, metaforomis, sąskambiais. Nekeista, kad H. Radausko eilėraščiai daugybę metų traukia muzikantų dėmesį. „Žiemos pasaka“, „Gėlė ir vėjas“, „Vienaragis“, „Vakaras“... Tai vos keli H. Radausko eilėraščiai, atėję į Lietuvos muzikantų kūrybą,

H. Radausko poezija dažnai vadinama modernistine: dėl netikėtų palyginimų, metaforų, vaizdinių, ironiško ir ssaviironiško žvilgsnio, eilėraščio, kuriamo ne kaip jausmų ar idėjų išraiška, o kaip poetinis pasakojimas. Kita vertus, poeto T. Venclovos teigimu, H. Radauskas nėra tipiškas modernistas. Pasak jo, jei modernizmas įteisina „išcentrines“, daugiabriaunes struktūras, jungia nesuderinamus, stilistiškai priešiškus elementus – H. Radauskas, nepaisant nieko, yra gerokai „įcentrinis“. Jo poezijoje išsaugoma vientisa eilėraščio kompozicija, stilius ir tonas. Tūkstančiuose eilučių vargiai galima rasti bent vieną netikslų ar disonuojantį rimą. Nepaisant šių sau paties poeto taikomų apribojimų, H. Radausko stilius, poetinis pasaulis – unikalūs.

H. Radausko poezijos išskirtinumą ir svarbą nusako kolegų poetų mintys:

„Radauskas ne tik savo kūryba teigė, bet ir pasisakymais gynė poezijos vertybes, ypač nuo kokius nors išeivių bendruomenės apdovanojimus už menkavertę kūrybą gavusių eiliuotojų, taip keldamas ne tik poezijos, bet ir jos refleksijos lygį. Sako jį buvusį sunkaus būdo. Būdą žmogus išsineša, jis pamažu išbyra iš amžininkų prisiminimų, o tekstuose lieka tik mūsų Mielasis Henrikas“, – rašė Kornelijus Platelis (Mielasis Henrikas, 2020 m. balandis, in: Bernardinai.lt).

„Lengva, taikli, bet vidumi kiek nyčiška strėlė lekia į dangų (eil. rink. „Strėlė danguje“, 1950 m.), kalbos fontanas (eil. rink. „Fontanas“, 1935 m.) trykšta gelminėmis prasmėmis, strofose lyg katastrofose žaidžia žaibai ir vėjai (eil. rink. „Žaibai ir vėjai“, 1965 m.), o žiemos diena (eil. rink. „Žiemos diena“, 1955 m.) spindi kaip tobulas nuo klišių apvalytas, estetikos vaizdą ir tobulai precizišką formą įgavęs kristalas“, – mintimis dalijosi rašytojas Vainius Bakas (V. Bakas apie H. Radauską: „Lengva, taikli, bet vidumi kiek nyčiška strėlė lekia į dangų“, 2020 m. balandis, in: Bernardinai.lt).

„Henrikas Radauskas yra mūsų literatūros klasikas ir Lietuvos pasididžiavimas. Išeivijoje tatai pripažinta jau seniai. Čia esama Radausko kulto. Tačiau svarbiau už kultą – kuris poetams paprastai neišeina į sveikatą – yra tai, kad daugelis mūsų Radauską moka atmintinai, cituoja laiškuose ir pokalbiuose, tiesiog myli. Jis yra dažnos asmenybės dalis. Šiais laikais poetui tai labai retas daiktas.“, – 1981 m. teigė T. Venclova (Nenugalimoji arkadija (Henrikas Radauskas. Eilėraščiai, 1965–1970), in: Vilties formos: Publicistika, esė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991).