2020 m. lapkričio 26 d.

Lietuva pasaulio atmintyje: Stasio Ušinsko marionetės teatrui ir kinui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir jos mėnraštis „Tarp knygų“ 2020 m. įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamą projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ – parengė žurnalo 7 publikacijų ir 5 vaizdo įrašų ciklą „Lietuva pasaulio atmintyje“.

Baigiamojoje – 5-ojoje – ciklo „Lietuva pasaulio atmintyje“ laidoje lėlininkas Rimas Driežis pasakoja apie dailininko, pirmojo Lietuvoje marionečių teatro įkūrėjo Stasio Ušinsko (1905–1974) filmą „Storulio sapnas“ ir unikalias filmo lėles marionetes. „Storulio sapnas“ – pirmasis lietuviškas garsinis lėlinis filmas, išleistas 1938 m. lapkričio 24 d. Po aštuonių dešimtmečių nuo premjeros (2019 m.) filmas „Storulio sapnas“ ir Stasio Ušinsko lėlių marionečių brėžiniai įrašyti į UNESCO dokumentinio paveldo programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Filmui teko pergyventi skirtingus istorinius laikotarpius, paveikusius jo likimą. Tikėtina, kad jei ne prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, tiek filmas, tiek S. Ušinskas būtų užėmę deramą vietą tarptautiniame kinematografo pasaulyje. Sovietinėje Lietuvoje filmas sietas su „buržuazinės Lietuvos gyvenimu“, nors kaip tik sovietmečiu „Storulio sapnas“ sulaukė įvertinimo kaip meniškiausias filmas iš tarpukario Lietuvos kino palikimo.

Vilniaus „Lėlės“ teatro režisieriaus ir dailininko R. Driežio manymu, S. Ušinskas filmą kūrė galvodamas apie tarptautinę kino rinką. Neatsitiktinai filme girdėti anglų kalba, veiksmas rutuliojasi bohemiškoje didmiesčio aplinkoje, scenografijai pasitelkti nebūdingi to meto Lietuvos miestų architektūrai daugiabučių kvartalo vaizdai. Demonstruodamas filmo ištraukas, komentuodamas jo siužetą bei scenografiją, R. Driežis atkreipia žiūrovų dėmesį į detales, kuriomis S. Ušinskas atsiliepia (dažnai su humoru) į tarpukariu pasaulyje vyravusias kinematografo tendencijas. Savotiška staigmena Lietuvos žiūrovui – Vakarų didmiesčio bohemiškame bare tarp gerokai kauštelėjusių lankytojų pasigirstanti lietuvių liaudies daina. „Galbūt Ušinskas filme vaizdavo lietuvių emigrantų gyvenimą“, – svarsto laidos svečias.

Ypatingo dėmesio vertos filme vaidinančios unikalios S. Ušinsko lėlės marionetės, kurtos kaip nuolatinė teatro trupė (artima Commedia dell'arte tradicijai), o vėliau pritaikytos ir kinui. S. Ušinsko lėlių išskirtinumas – meninių  ir techninių sprendimų dermė. „Kodėl jos tokios negražios?“ – kartais stebimasi žiūrint į šias marionetes. „Todėl, kad Ušinskui lėlė nėra žmogaus kopija“, – paaiškina R. Driežis ir priduria, kad studijų Paryžiuje metu S. Ušinskas daug laiko praleido gilindamasis į rytietiško lėlių ir kaukių teatro meno tradicijas (pagal Rytų tradiciją pirminė lėlės ir lėlių teatro funkcija – vaizduoti anapusinį dievų ir demonų pasaulį).

„Yra sakoma, kad teatras gimė altorių papėdėje; aš sakyčiau, kad ten gimė dramos teatras (iš vaidilučių, atnašautojų, žynių ir giedotojų), o lėlių ir kaukių teatras gimė ant altoriaus, nes lėlės ir kaukės vaizdavo tuos, kuriems giedama ir atnašaujama altorių papėdėje. Lėlės ir kaukės geriau tinka vaizduoti mitų ir sakmių veikėjus nei realūs žmonės. O realistiška, žmogų atkartoti bandanti lėlė gali daryti ir atstumiantį įspūdį. Lėlė turi būti kitokia nei žmogus, kitokios jos grožio sąvokos ir formos. Todėl drąsiai lėlės dirbtinę kilmę demonstruojančio Stasio Ušinsko marionetės ir dabar yra įtaigios, nepraradusios meninės vertės ir tikro bylojimo“, – apibendrina lėlių žinovas ir kūrėjas R. Driežis.

Kviečiame žiūrėti 5-ąją laidą „Stasio Ušinsko marionetės teatrui ir kinui“, kurios autorė ir vedėja Vilija Baublytė.

Kitas ciklo laidas rasite čia ›

Projekto publikaciją apie S. Ušinsko filmo „Storulio sapnas“ sukūrimo aplinkybes, dailininko marionečių technologiją ir šio įvairiapusio talento menininko kūrybinę ir profesinę veiklą skaitykite Nacionalinės bibliotekos žurnalo „Tarp knygų“ lapkričio numeryje. Kiti UNESCO „Pasaulio atminties“ programos dokumentinį paveldą pristatantys straipsniai spausdinami žurnalo 2020 m. 3-iajame, 4-ajame, 5-ajame, 6-ajame, 9-ajame ir 10-ajame numeriuose. Vykdant projektą parengti straipsniai ir laidos atitinkamai prieinami ir partnerių – internetinio dienraščio „Bernardinai“ ir portalo „15min“ – kanaluose.