„Toks pasaulis puikus, toks žiaurus, įvairus:
Jame pinas vainikan ir gėlės, ir kraujas.
Tik pažvelk, tik pajusk jo būtybės pradus!
Jis kas valandą kitas, kas valandą naujas.“
(Kazys Binkis)
Norėdami geriau suprasti pasaulį, mąstydami apie literatūros poveikį gyvenimui, o gyvenimo ‒ literatūrai, pristatome keletą pastaruoju metu išleistų dėmesio vertų knygų lietuvių kalba.
Umberto Eco – ne tik pasaulinio garso rašytojas, semiotikas, bet ir neeilinis mokytojas. Šios biografijos autorius Claudio Paolucci buvo vienas iš paskutinių jo studentų, o vėliau ir U. Eco kolega Bolonijos universitete. Neatsitiktinai ši knyga – susižavėjimo ir pagarbos kupinas pasakojimas apie gyvą, šmaikštų, mėgstantį bendrauti žmogų, mokytoją, intelektualą, enciklopedininką, mistifikacijų mėgėją, pasaulinio masto mokslininką ir rašytoją, padariusį didžiulę įtaką XX a. literatūrai.
Fernando Pessoa (1888–1935) – portugalų poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, leidėjas, filosofas, mįslingas ir neprilygstamas tapatybių kūrėjas – ir dar daugelį amplua turėjęs svarbus ir įtakingas XX a. literatūros pasaulio asmuo, pasirašinėjęs net 75 pseudonimais.
„Nerimo knyga“ – sunkiai įskaitomi autoriaus rankraščiai, kurie pirmą kartą į knygą surinkti prabėgus kone pusšimčiui metų po rašytojo mirties – 1982 metais. Ji apibūdinama kaip antiknyga, kaip literatūra anapus literatūros, kaip veikalas be rėmų ir be ribų.
Pirmoji žymaus rašytojo Romaino Gary gyvenimo istorija lietuvių kalba. R. Gary gyvenimo kelias prasidėjo Lietuvoje. Jis gimė 1914 m. Vilniuje. Tikrasis rašytojo vardas yra Romanas Kacevas (Kacew). Paauglystėje jis gyveno Lenkijoje, vėliau – Prancūzijoje. Gyvenime jis turėjo ne vieną veiklą: ir rašytojas, parašęs daugiau nei trisdešimt knygų, ir vertėjas, kino scenarijų kūrėjas, režisierius, taip pat politikas, gabus diplomatas, karo lakūnas, ambasadorius. R. Gary vis dar tebėra vienintelis autorius, net du kartus apdovanotas prestižine Goncourt’ų premija.
Ilgai laukta trečioji, paskutinė, prancūzų rašytojo, garsiojo egzistencialisto Albert’o Camus dienoraščių rinktinė, rašyta 1951–1959 metais. Pirmieji du tomai rašyti kaip kasdienio darbo įrankiai, o trečiasis laikomas asmeniškiausia, intymiausia dienoraščių dalimi. A. Camus apie save rašo apsinuogindamas, atskleisdamas savo baimes, džiaugsmus, nusivylimus, paliesdamas pačias įvairiausias temas: tai – ir apmąstymai apie kūrybą, mylimas moteris, literatūrinį gyvenimą, vis dažniau aplankančias mintis apie laiką, artėjančią senatvę ir mirtį, vienatvę ir jos ilgesį. Jis kritiškai vertina save, kritikuoja sovietinę sistemą ir Staliną, vis grįžta prie įtaką jam padariusių rašytojų (F. Dostojevskis, L. Tolstojus), fiksuoja įvairias gyvenimo detales: savo reakciją į polemiką, kurią sukėlė jo esė knyga „Maištaujantis žmogus“, jausenas dėl Alžyro karo, viešnages Graikijoje ir Italijoje, apnikusį nerimą, 1957 m. gavus Nobelio literatūros premiją.
Knygoje pirmą kartą lietuvių kalba skelbiami rašytojo ir diplomato Oskaro Milašiaus (1877–1939) laiškai. Pasak leidinio sudarytojos ir vertėjos prof. Genovaitės Dručkutės, „tekstai padės skaitytojui pažinti intelektualo asmenybę – nuo bendravimo subtilybių, kūrinių genezės, minčių apie savo ir kitų kūrybą iki Lietuvos valstybės kūrimosi peripetijų“.
Į knygą atrinkti tie laiškai, kurie buvo skirti artimiems draugams ir bičiuliams, su kuriais bendravimas truko daugelį metų. Savo laiškuose O. Milašius pristato ne tik save, bet ir žymias Europos gimines, skirtingų šalių diplomatus, atidžiai žvelgia į Lietuvos nepriklausomybės pradžios įvykius, lietuvių santykius su kaimynais, į Lietuvos diplomatijos sėkmes ir nesėkmes.
Grigorijus Čchartišvilis. Rašytojas ir savižudybė
Kultūrologas, rašytojas, vertėjas Grigorijus Čchartišvilis (pseud. Borisas Akuninas) pateikia išsamią ir įvairiapusę kultūrinę studiją savižudybės tema. Pirmoje knygos dalyje apžvelgiama, kaip toks poelgis vertintas įvairiais laikotarpiais įvairiose kultūrose; antroje dalyje, pasitelkiant pasitraukusių iš gyvenimo rašytojų istorijas, analizuojamas savižudžio žmogaus charakteris, savižudybės priežastys ir būdai; trečią knygos dalį sudaro 370 trumpų nusižudžiusių rašytojų biografijų.
Stefan Zweig. Vakarykštis pasaulis
Stefanas Zweigas (1881–1942) – vienas žymiausių pasaulio rašytojų, publicistų, literatūros kritikų, žymių žmonių biografijų autorius. Rašytojas dukart pergyveno Europos griūtį – Pirmojo, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo metus. Palikęs tėvynę Austriją, išvyko į Londoną, vėliau – į Niujorką ir galiausiai apsistojo Petropolyje (Brazilija) kur, nebeištvėręs depresijos ir nusivylimo, 1942 m. nusižudė.
Knyga išleista po rašytojo mirties. Tai – ir autobiografija, ir epochos dokumentas apie Europos ir europinės civilizacijos žlugimą, prarastą saugumo ir stabilumo rojų, žiauri iliuzijų žlugimo kronika. Beje, tai – ir viena labiausiai cituojamų knygų pandemijos laikotarpiu. Istorija kartojasi. S. Zweigo mintys apie saugumo, ramybės netektį ir grėsmes, žmogaus stiprybę ir vėl aktualios šiandien. Kaip pasaulis pasikeis po pandemijos? Kaip sienos ir ribojimai pakeis mūsų gyvenimus? Kokie tapsime po viso to?
Ksawery Pruszyński. Apysaka apie Mickevičių
Žinomo lenkų rašytojo, publicisto, teisininko, diplomato Ksawery Pruszyńskio (1907–1950) svajonė buvo parašyti knygą apie Adomą Mickevičių. Ši svajonė knygos pavidalą įgijo tik 1956 m. po tragiškos rašytojo mirties. Knyga rekonstruota iš nebaigtų ištraukų ir išsaugotų 1949–1950 m. radijo transliacijų. Į lietuvių kalbą vertė Rimantas Šalna ir Wojciechas Piotrowiczius. Knygą išleido Lenkijos institutas Vilniuje.
Malonių įspūdžių ir naujų atradimų su gera knyga!