2021 m. vasario 19 d.

Kita restauratorių veiklos pusė. III dalis

Baigiamojoje straipsnių ciklo dalyje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus (DKRS) restauratorė Aldona Nikienė pasakoja apie permatomo popieriaus kalkės restauravimo ypatumus, o aukščiausios kategorijos dokumentų restauratorė Kristina Lukoševičienė dalinasi žiniomis apie odos išdirbimą priešistoriniais ir viduramžių laikais.

Ar žinojote, kada pradėta gaminti kalkė? Kad yra įvairių metodų popieriaus permatomumui išgauti? Kokius iššūkius tenka įveikti restauratoriams atkuriant dokumentus ant jautrios kalkės? Ir kaip apibūdinti pačią kalkę? „Kalkė – tai permatomas popierius, skirtas kopijuoti. Juo naudojasi architektai ir dizaino inžinieriai. Specifinė kalkės savybė yra permatomumas. Permatomo popieriaus paklausa išaugo po 1860 m., pradėjus jį gaminti mašininiu būdu. Kalkei būdingas lygus paviršius, didelio formato lakštai ir universalus rašomųjų medžiagų panaudojimas (galima piešti, braižyti ir rašyti grafitiniu pieštuku, tušu, įvairių rūšių rašalu, spaudos dažais). Kalkės ilgaamžiškumas priklauso nuo gamybos būdų ir panaudotų medžiagų. Yra žinomi trys metodai popieriaus permatomumui išgauti“, – pasakoja A. Nikienė.

Daugiau faktų apie kalkę ir jos restauravimo ypatumus restauratorės pranešime. Jo tekstą galite skaityti čia ›.

Restauratorė K. Lukoševičienė pasakoja apie odos panaudojimą. Pasirodo, ankstyviausias kūrinys / padaras (sumanusis žmogus arba dvikojis primatas), atrodo, sistemingai naudojęs gyvūnų odas, buvo hominidų šeimos atstovas Australopithecus habilis. Jis klajojo Rytų Afrikoje maždaug prieš du milijonus metų. Skirtingai nei kiti mėsėdžiai, australopitekai (Australopithicines) neturėjo dantų ar nagų, kuriais būtų galėję įsikabinti į tvirtą pluoštinį išorinį apsauginį sluoksnį – odą, bet artefaktai rodo, kad jie žinojo, jog dantytas skaldyto akmens kraštas gali perpjauti storiausią kailį. Šis esminis technologinis atradimas lėmė platų briaunuotų akmens įrankių panaudojimą – tai buvo esminis žmogaus evoliucijos veiksnys.

Tam tikrų Australopithecus radimviečių kaulų sankaupos rodo, kad sultingesni didesnių gyvūnų mėsgaliai buvo išdorojami iš skerdienos ir tempiami atgal į gyvenamąsias vietas ant paties gyvūno odos. Grįžę į „savo namus“ jie tas odas dėl dydžio, tvirtumo ir lankstumo naudojo įvairiais tikslais.

Pranešėja aptaria, kaip tobulino odos panaudojimą pitekantropų (Pithecanthropoids), Pithecanthropus erectus, neandartaliečių atstovai ir tarp 35 000–40 000 metų Europoje pasirodę kromanjoniečiai, Homo sapiens. Ką sugebėjo šumerai, ką mokslininkams atskleidė aukštos kokybės odų liekanos iš vėlyvojo neolito, bronzos ir geležies laikotarpių, rastos Vidurinės Azijos pilkapiuose, Aukštutinės Austrijos Hallstatto druskos kasyklose ir žmonių laidojimo vietose Danijos pelkėse, ir dar daug kitų netikėtų atradimų apie odą, jos apdirbimą, odos cechus, odadirbius sužinosite iš K. Lukoševičienės pranešimo „Odos išdirbimas priešistoriniais ir viduramžių laikais“. Visas pranešimo tekstas čia ›.

Kiti ciklo „Kita restauratorių veiklos pusė“ straipsniai:

• Straipsnių ciklas „Kita restauratorių veiklos pusė“
• Kita restauratorių veiklos pusė. II dalis

Dėkojame kūrybingiems Nacionalinės bibliotekos DKRS darbuotojams už vertingą pasidalijimą profesinėmis žiniomis.