2022 m. birželio 6 d.

Humanitarinių mokslų skaitykloje – knygų ekspozicija „Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922–2001) metai“

Minint žymaus katalikų dvasininko, politinio kalinio ir tremtinio Kazimiero Vasiliausko gimimo šimtmetį, 2022-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.

Kazimieras Vasiliauskas gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškiuose, netoli Vabalninko (Biržų rajone). Baigė Čipėnų pradinę mokyklą, Biržų gimnaziją. 1941–1946 m. studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose, buvo įšventintas kunigu. Kunigavo Vilniuje Šv. Teresės bažnyčioje ir Aušros Vartų koplyčioje, Rimšėje (Ignalinos r.) parapijos administratoriumi. Po trejų kunigystės metų Rimšės miestelyje 1949 m. sovietų saugumo darbuotojų buvo apkaltintas antisovietine veikla ir suimtas. Nuteistas dešimčiai metų kalėti su įrašu „ypatingai pavojingas nusikaltėlis“. Iki 1957 m. atliko bausmę Intos ir Vorkutos anglies kasyklose. 1958-aisiais grįžo į Lietuvą, bet leidimo čia gyventi negavo. Apsigyveno Latvijoje, Daugpilio rajone, kiek įmanoma arčiau Lietuvos. Dirbo vairuotoju, santechniku, kolūkio buhalteriu, kroviku gamykloje, elektriku. 1969-aisiais K. Vasiliauskui pagaliau buvo leista grįžti į Lietuvą. Po dvidešimties metų pertraukos kunigavo Varėnoje, 1974 m. perkeltas į Vilnių, vikaro adjutoriaus pareigoms į Šv. Rapolo bažnyčią. Valdžios buvo nuolat sekamas, kontroliuojamas. Tikintiesiems atgavus Vilniaus arkikatedrą, 1989 m. tapo pirmuoju jos klebonu. Tais pačiais metais popiežius Jonas Paulius II suteikė K. Vasiliauskui monsinjoro garbės vardą. 1993–1995 m. buvo pirmasis atkurtos Vilniaus kunigų seminarijos rektorius. Pablogėjus sveikatai, 1997 m. atsisakė arkikatedros klebono pareigų, paskiriamas emeritu į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Mirė 2001 m. spalio 14 d. Vilniuje. Palaidotas sostinės Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Ant paminklo parašyti žodžiai, kuriuos taip mėgo monsinjoras: „Ir tamsoje yra šviesos.“

Nepaprasta monsinjoro asmenybė – visą jo veiklą lydėjo meilė Lietuvai, Dievui, žmogui. Kuklus, nepaprastai jautrus, visada besišypsantis, kupinas optimizmo, su humoru ir saviironija. Paklaustas, kaip laikosi, atsakydavo: „Norėčiau šventai, bet kad neišeina.“ Kunigas dosniai dalijo savo laiką, dėmesį, gerumą ir nuoširdumą. Atsakinėjo žmonėms iš savo gyvenimo patirties, vengdamas pamokymų, paprastai mokėjo pasakyti gilių dalykų. Visada laikėsi principo – nepaniekinti to, ko nesupranti. „Kas suskaičiuos, kiek šioje žemėje yra jo paguostų, suramintų, išteisintų, sutvirtintų, pažadintų ir pakylėtų!.. Tai buvo tarsi dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio ir neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsitiesti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir Tėvynės kūrimui. Monsinjoras buvo vaikščiojanti meilė“, – apibūdino dvasininko, ieškojusio šviesos žmogaus širdyje, asmenybę poetas Justinas Marcinkevičius.

Monsinjoras K. Vasiliauskas pelnė ne vieną garbingą įvertinimą:

1994 m. vasario 10 d. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
1995 m. įteikta Santarvės fondo premija.
1996 m. kunigystės 50-ųjų metinių proga įteiktas Vilniaus savivaldybės apdovanojimas – Šv. Kristoforo statulėlė. Tais pačiais metais apdovanotas Vilniaus garso premija.
1998 m. vasario 5 d. suteiktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nario vardas už nuopelnus universitetui, jo humanizavimą, dvasingumo kėlimą.
2000 m. įteiktas aukščiausias Vilniaus Gedimino technikos universiteto apdovanojimas – medalis „Už nuopelnus Vilniaus Gedimino technikos universitetui“.
2000 m. vasario 11 d. suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.
2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Monsinjoro atminimas įamžintas:

2006 m. spalio 15 d. prie namo Pylimo g. 6, kur gyveno K. Vasiliauskas, atidengta atminimo lenta.

2010 m. lapkričio 4 d. prie Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios, kurioje 1975–1989 m. vikaru adjutoriumi dirbo ir gyveno kunigas monsinjoras, atidengtos skulptūra riedulys (skulptorius Jonas Gencevičius), atminimo lenta, įrengtas skveras (architektas Tauras Budzys).
2022 m. balandžio 8 d. išleistas pašto ženklas „Monsinjoro K. Vasiliausko 100-osios gimimo metinės“ (dailininkė Aušrelė Ratkevičienė).

Atliepiant monsinjoro mintį, jog bibliotekoje reikia lankytis todėl, kad ten vyksta širdžių ir proto puota, kviečiame susipažinti su leidiniais apie K. Vasiliauską Humanitarinių mokslų skaitykloje. Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomų dokumentų sąrašą rasite čia ›

Šaltiniai:

Daujotytė, Viktorija. Žmogus ir jo kalnas : apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską : asmenybės fenomenologija. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 236 p.
Sakalauskaitė, Ramunė. Gyvenimas, koks jis buvo : monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija. – Vilnius : Porta artis, [2015]. – 222 p.
Vilniaus atminimo knyga : mieste įamžintos asmenybės : [žinynas] / Antanas Rimvydas Čaplinskas ; [žemėlapius leidiniui parengė Gytis Ladyga]. – Vilnius : Charibdė, 2011. – 452 p.