2022 m. rugpjūčio 29 d.

Simbolizmas, sapnas ir magija: teminė ekspozicija Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyrius kviečia apžiūrėti knygų ekspoziciją, skirtą simbolizmo, fantastikos, magijos ir sapno elementams XX a. pirmosios pusės lietuvių dailininkų kūryboje pristatyti.

Išgirdus frazę „XX a. pirmosios pusės lietuvių tapyba“, paprastai prieš akis iškyla labai konkretūs ir šiaurietiškai statiški vaizdai. Nesvarbu, ar tai būtų Justino Vienožinskio tapyti portretai, ar Petro Kalpoko nostalgiški peizažai, ar tais laikais „moderniška“ Antano Samuolio „Baltoji obelis“ – didžioji dalis XX a. pirmosios pusės Lietuvos tapybos pasižymi itin pastebimu siekiu fiksuoti aplink vykstantį gyvenimą. Daugumai lietuvių minėto laikotarpio menas daugiausia asocijuojasi su portretais ir peizažais – žanrais, kuriuose fantazijai nelieka itin daug vietos. Net ir Lietuvos tarpukario modernizmas pasižymi didele realizmo doze.

Vis dėlto XX a. pradžioje Lietuvos tapytojai išbandė ne tik realistinę, bet ir fantazijos elementus pabrėžiančią kūrybinę raišką. Iš šių dailininkų žinomiausias – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio didingos, vieno žanro ribas pranokstančios vizijos žinomos ir už Lietuvos ribų. M. K. Čiurlionis – bene vienintelis tikras Lietuvos simbolistas. Jo tapyboje ryškios ir neoromantizmo, polinkio į abstrakciją tendencijos. Kūrybai taip pat būdinga menų sintezė. Dailininkas eksperimentavo rinkdamasis tapybos priemones (pastelė, tempera), mėgo kurti kelių dalių paveikslus ar paveikslų ciklus. M. K. Čiurlionio tapyba pasižymi monumentalumu, magijos, vizijos, mito apraiškomis drobėje, savita spalvine gama, netgi teosofijos doktrinos pėdsakais.

Kitas, gal kiek labiau primirštas dailininkas – Kazys Šimonis –  taip pat pasinėrė į svajų, vizijų ir sapnų pasaulį. Jo kūryboje pynėsi realizmas ir fantazija, alegorija ir posūkis modernizmo link. Tapybos spalvinė gama taip pat gana savita to meto Lietuvos tapybos požiūriu – šviesi, skaidri, pustoniais pereinanti į kitą spektro dalį. Net tamsūs tonai K. Šimonio kūryboje nespinduliuoja grėsmingos tamsos, priešingai – yra tarsi šešėliuoti, leidžiantys prasiskverbti ir šviesos spinduliui. Dailininko kūryboje yra ir tautinių, etnografinių motyvų, paveikslų siužetus papildančių nacionalinėmis gaidomis ir magišką, sapną primenantį siužetą priartinančių prie žiūrovui artimesnių kasdienio gyvenimo temų.

Vieno iš M. K. Čiurlionio mokytojų – Ferdinando Ruščico – kūrybą būtų galima pavadinti „magiškuoju realizmu“, nes jis sugebėjo akademinę raišką suderinti su nekasdieniais, nerealistiškais motyvais. Nors iš pirmo žvilgsnio jo paveikslų siužetai neatrodo nutolę nuo tikrovės, į juos pažvelgus negalima nepajusti kažko kerinčio, neapibrėžto, paslaptingo, kažko, kas prikausto dėmesį ir kasdienį siužetą paverčia sapnu. Neretai tas sapnas pilnas neaiškios nuojautos, įtampos, baugus, gal net grėsmingas, bet kartu – ir traukiantis; net F. Ruščico peizažai slepia šį giluminį klodą. Dviprasmišką kasdieniško–nekasdieniško derinį dar labiau pabrėžia iškalbingi dailininko paveikslų pavadinimai.

Vizijos, magijos, sapno aplinkos elementų galima aptikti ir dailininkų Balio Macukevičiaus, Stasio Ušinsko, Antano Žmuidzinavičiaus, scenografo Liudo Truikio kūryboje. Iš XX a. antrosios pusės dailininkų, savo kūryboje naudojusių fantastikos ar netgi fantasmagorijos elementus, galima paminėti Šarūną Sauką, Samuelį Baką ir ypač Vytautą Pečiukonį, kurio hipnotizuojantys, magiškai simbolistiniai paveikslai pakeri žiūrovą ir priartėja prie M. K. Čiurlionio ir Gustave’o Moreau kūrybos.

Ekspoziciją galite pamatyti Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje (508 kab., Va.).

Iliustracija: Ferdinandas Ruščicas. „Auksinis kambarys“ (1913 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas