2022 m. rugsėjo 20 d.

Nacionalinėje bibliotekoje prasidėjo „UNESCO savaitė“

Rugsėjo 19 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje diskusija „Lietuva ir UNESCO: kaip išnaudojame narystės galimybes“ pradėta Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos organizuojama „UNESCO savaitė“. Jos tikslas – suburti skirtingų sričių ir organizacijų atstovus, Lietuvos ir užsienio ekspertus aptarti globalius iššūkius, susijusius su klimato kaitos poveikiu paveldui, žaliosiomis technologijomis, dirbtinio intelekto etika, visuomenės įtraukumu, dezinformacija ir istorinės atminties svarba.

Nacionalinės bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas perduotame sveikinimo žodyje pabrėžė, kad Nacionalinę biblioteką su UNESCO komisija sieja ilgalaikis, produktyvus ir prasmingas bendradarbiavimas, ir džiaugėsi, kad pirmam tokiam dideliam [UNESCO] renginiui pasirinkta Nacionalinė biblioteka.Diskusijoje „Lietuva ir UNESCO“ siekta aptarti daugiašalių organizacijų, Jungtinių Tautų, Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų ir Lietuvos dalyvavimo šiose organizacijose ateitį. Diskusiją moderavo publicistas, Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Donatas Puslys.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovė prie UNESCO, ambasadorė Jolanta Balčiūnienė, Lietuvos Respublikos prezidento patarėja Vilma Bačkiūtė, Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarptautinių santykių katedros profesorė dr. Dovilė Jakniūnaitė, VU Komunikacijos fakulteto dekanas, Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros profesorius, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys dr. Rimvydas Laužikas, Lietuvos Respublikos ministro pirmininko patarėjas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Rimantas Žylius.

Viena kertinių diskusijos temų tapo UNESCO ir panašių daugiašalių organizacijų veiksmingumas sprendžiant tarptautines krizes, aktualiausia Lietuvai šiuo metu yra Rusijos invazija į Ukrainą. D. Puslys siūlė diskusijos dalyviams svarstyti, kokios daugiašalių institucijų perspektyvos, kai jų gretose yra susitarimų nepaisančių šalių ir tokių, kurių vertybinės pozicijos kardinaliai skiriasi. Ar Jungtinės Tautos ir UNESCO atgyvenusios, ar tarptautinės rezoliucijos nėra viso labo geros valios išbandymas? „Ką daryti su nedemokratiškomis valstybėmis, kurios, pasinaudodamos taisyklėmis, gauna sistemos naudą, bet kartu nori nesielgti pagal jos taisykles, neturiu aiškaus atsakymo, – sakė dr. D. Jakniūnaitė. – Akivaizdu, tai nuolatinė kova. Ji buvo ir bus. <...> Europos Sąjungos kontekste geras pavyzdys – dabartinis bandymas sustabdyti kai kuriuos Vengrijos veiksmus, bandant apriboti ES fondus. Tam prireikė gal dešimties ar daugiau metų, matant, kaip Vengrija elgėsi savo valstybėje ir jos santykį su ES, kol buvo subręsta priimti tam tikrą principinį sprendimą. <...> Man šis pavyzdys rodo, kad galima ieškoti ir rasti būdų tvarkytis suprantant, kad ne įtikinėjimas, o botago principas gali suveikti.“

Paklausta apie praktinius politikos iššūkius UNESCO, J. Balčiūnienė pirmiausia kalbėjo apie organizacijos susikūrimą po Antrojo pasaulinio karo ir tuometį idealistinį siekį bei viltį: „Kas gali išgelbėti pasaulį? <...> Švietimas, mokslas ir kultūra. <...> Tai ir buvo UNESCO idėja – sujungti visa tai, kas žmonijoje geriausia, gražiausia“. Praktinė UNESCO nauda ir iššūkis tą naudą išgauti, anot J. Balčiūnienės, tiesiogiai susiję su organizacijos daugiašališkumu, t. y. su globaliu masteliu: „[UNESCO] duoda matomumą, galimybę bendrauti ir pažinti daug šalių, su kuriomis turime diplomatinius santykius, bet [kurie] yra popieriniai – kai per dvidešimt metų būna vienas vizitas arba nuvažiuojama reikalui esant. <...> Kultūra yra matoma. Į šalį žmonės važiuoja ne fabrikų lankyti. <...> Žmonės važiuoja žiūrėti paveldo“. Referuodama šalių agresorių keliamus iššūkius, J. Balčiūnienė sakė, kad ryšių stiprinimas organizacijoje sykiu teikia pranašumą: „[Realybė] yra tokia, kokia yra. <...> Ją reikia bandyti išnaudoti savo interesams ir jungtis su sąjungininkais ir su šalimis, kurios mano, kaip mes, kad galėtume ją pakeisti ir padaryti geresnę“.

Užsiminus apie Lietuvos vaidmenį daugiašalėse organizacijose, D. Puslys klausė dr. R. Laužiko apie Lietuvos ir UNESCO bendradarbiavimo istoriją bei perspektyvas. „Mes mėgstame nueiti lengvuoju panaudojamumo keliu, – teigė R. Laužikas. – Imame dokumentą, jį paverčiame lietuvišku, padedame į stalčių ir manome, kad viskas jau vyksta. Tai reiškia, egzistuoja kažkokios kryptys ar strategijos; mes jas paverčiame nacionalinėmis, ir tada pasaulis mums atrodo labai gražus, nors nieko neįvyko. <...> Toks formalus bendradarbiavimas mažai įdedant pastangų yra vienas iš stabdžių“. Mėgindamas atsakyti, kas pagerintų bendradarbiavimo perspektyvas, R. Žilius paantrino, kad Lietuva turėtų imtis iniciatyvos kurti ir įgyvendinti projektus, savarankiškai galvoti apie savo prioritetus: „UNESCO mums duoda temas, progas išeiti į platesnę auditoriją ir kalbėtis <...> Mūsų gebėjimas pasinaudoti tuo, ką UNESCO mums duoda, tiesiogiai proporcingas tam, kiek mes sugebame duoti“.

D. Puslys taip pat klausė dalyvių apie UNESCO naudą švietimui ir informaciniam raštingumui stiprinti. V. Bačkiūtė atkreipė dėmesį, kad UNESCO dažnai išimtinai siejama su kultūra, bet viena iš jos pagrindinių sričių yra ir švietimas: „UNESCO mums siūlo analizės įrankius, duomenis, indikatorius, kuriais galime vadovautis matuodami savo pasiekimus įvairiose srityse, taip pat švietimo“. Kalbėdama apie informacinį raštingumą, V. Bačkiūtė teigė mananti, kad „dabartiniame politiniame kontekste tai labai aktuali kompetencija, kurią privalome ugdyti jau nuo pat mažų dienų. <...> [UNESCO] Darnios plėtros rodikliuose <...> taip pat kalbama apie kompetencijas, kurios bus reikalingos ateities kartoms. <...> Visos kartos gyvens tame pačiame pasaulyje“. R. Laužiko nuomone, informaciniam raštingumui ugdyti lig šiol teiktas per menkas dėmesys: „Antivakserių sąjūdis rodo, kad žmonės silpnai paruošti informaciniams karams. <...> Vienas man baisiausių dalykų yra mokytojų antivakserių sąjūdis, buvęs labai ryškus tuo metu. <...> Vis dėlto reikėtų pradėti nuo mokytojų parengimo“. R. Laužikas pridūrė, kad pamokos moksleiviams ar informacinio raštingumo akcijos nepadės lavinti įgūdžių, reikalingų kritiškai vertinti medijose pasiekiamą informaciją. Tęsdamas R. Laužiko mintį apie informacinį lauką pandemijos laikotarpiu, R. Žilius pastebėjo, kad „į visuomenės susidomėjimo lauką ateina dalykai, kurių [jame] niekada nebuvo. <...> Mes ateiname į pasaulį, kuriame žmonėms, pasirodo, dabar reikia suprasti, kaip kuriami vaistai, kaip testuojami vaistai; [tai] ne vienkartinių akcijų, o milžiniško darbo [klausimas]: ką turime suprasti kaip visuomenė, kokius dalykus turime žinoti.“

Diskusijai baigiantis dalyviai akcentavo, ko tikisi ir ko linkėtų toliau Lietuvai bendradarbiaujant su daugiašalėmis organizacijomis: iniciatyvumo, tarpdisciplininio bendradarbiavimo ir sveiko idealizmo.

„UNESCO savaitės“ renginiai Nacionalinėje bibliotekoje tęsiasi. Šios ir kitų diskusijų įrašai pasiekiami UNESCO LT „Youtube“ paskyroje ir LRT mediatekoje. Daugiau informacijos apie būsimus renginius rasite Nacionalinės bibliotekos ir UNESCO svetainėse bei UNESCO „Facebook“ paskyroje.